Buvo jis tautos maitintojas, tautos siuvėjas ir už šį statusą jam atlygindavo, tiesa, morališkai tik – gamyklos orkestras sugrodavo, gamyklos teatras suvaidindavo, sporto salė aktyviam poilsiui paruošta, jei prie viršesnių buvai, tai poilsinės prie jūros, ežero ar upės visada tavęs laukdavo.
O kas liko po prichvatizacijos? Atleido bent pusę kolegų, orkestrų ir teatrų nė kvapo neliko, kokios dar atostogos įmonės poilsinėse?
Apie įtampą darbe nebuvo nė kalbos. Ko ten jaudintis, jei po mokslų darbo vieta tau užtikrinta, netingėsi, būsi gabesnis – tik kilsi karjeros laiptais. Atleidimas iš darbo – negirdėtas dalykas. O dabar? Drebėk, žmogau, dėl savo vietos, pabandyk nusimuilinti nuo užduoties ir tuojau pat lėksi lauk.
Tiesa, alga tada nebuvo didelė. Bet ką ten – iš fabriko tai šį, tai tą parsinešdavai, vyras dar tiek pat, su kaimynu produktais pasimainai, tada su giminaičiu ir gyveni. Gi tuoj pat po prichvatizacijos anei sūrelio nebegali išsinešti, o alga tai maža. Ar čia gyvenimas?
Galvojat šitie geri laikai seniai baigėsi? Klystat, toli gražu ne visiems. Juk dar liko valstybinių įmonių, ne sovietinės jos, lietuviškos, tik skirtumų ne tiek daug. Kaip tada, taip ir dabar valstybinėse įmonėse darbo vietos yra paruoštos saviems, įtampos nedaug, jei susimausi - blogiausiu atveju perves į kitą valstybinę įmonę, tik kompensaciją sumokės. Ir poilsinės išlikusios.
Sakot, jau orkestrų tai tikrai neliko. Nėra, bet viską galimą suorganizuoti. Pavyzdžiui, viena valstybinė įmonė šiųmetiniam vakarėliui G.Rinkevičių su simfoniniu orkestru nusamdė.
Keletas skirtumų vis tik yra: seniau mėsą kelnėse paslėptą nešdavosi, o dabar viskas subtiliau – tiesiog sudaroma pelninga sutartis su teisinga įmone. Kitas skirtumas dar menkesnis – kadangi valstybinių konservų arba valstybinių batų tikrai niekas nepirktų, tai paliktos tik tos įmonės, kurių produkcijos dažniausiai parduotuvėje nerasi – elektros, geležinkelių.
„Šių įmonių šiukštu negalima privatizuoti“, - sako doras politikas. Ką darys savi darbuotojai, kurių pusę atleis, poilsinę parduos, vogti uždraus ir dar dirbti lieps? Todėl visi sutartinai kartokime – neprichvatizuokime, nes tada kainos kils. Taip, kaip kilo privačioje VST, o valstybinėje RST tikrai jau ne. Taip, kaip buvo brangi elektra privačioje VST, o štai po nacionalizavimo valstybinėje LESTO ji atpigo. Taip kaip brangu vaistinėse, bet tik ne valstybinėje įmonėje „Lazdynų vaistinė“.
Ir kartoja varguoliai, gerus laikus mindami. Kam tie pinigai už įmones? Jų ir dabartiniams, ir būsimiems pensininkams ir taip užtenka.