Taigi tęsiant temą apie Užsienio reikalų ministerijos inicijuotus naujus ambasadorių paskyrimus, verta atkreipti dėmesį ir į ambasadoriaus Lino Linkevičiaus paskyrimą tarnauti Lietuvai Baltarusijos sostinėje Minske. Teisybės dėlei reikia pabrėžti, jog šis aukščiausio rango diplomatas, ilgus metus išbuvęs šalies atstovu prie NATO, Vilniuje keletą mėnesių praleido.
Tačiau tokia „pauzė“ skaidresnės diplomatinės tarnybos įstatymu apibrėžtos rotacijos tvarkos skaidresne, švelniai tariant, nepadaro. Dar daugiau. Šiuo atveju už rotacijos tvarkos ir teisingumo principus labai svarbia esti dar viena aplinkybė.
Visiškai neaišku, kaip galima skirti buvusį Lietuvos ambasadorių prie NATO, t.y. diplomatą su tokių paslapčių bagažu, o dar ir spėjusį tapti Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėju saugumo klausimais, be kita ko, atsakingu už šalies specialiųjų tarnybų veiklos koordinavimą, į neprognozuojamo režimo kaimyninėje valstybėje būveinę. Nejaugi nepasimokėme iš ankstesnių diplomatinių paskyrimų į Baltarusiją praktikos?
Apskritai Užsienio reikalų ministro A. Ažubalio taktika santykiuose su kaimynais Rytuose, pirmu žvilgsniu vertinant, stebintų. Dabar jau, aiškėjant neatitikimams tarp šio politiko žodžių ir veiksmų, nebestebina.
Labai akivaizdžiai tai matėme ir visai neseniai, gruodžio mėnesio pradžioje Lietuvoje vykusio ESBO forumo metu, kuomet po susitikimo su Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu mūsiškis mums pareiškė, kad okupacijos žalos atlyginimo klausimas išlieka lietuvių – rusų santykių darbotvarkėje.
Net S.Lavrovas nesutiko dalyvauti A.Ažubalio bandymams mulkinti lietuvių rinkėjus.
Bet grįžkime prie ambasadorių paskyrimų. Niekada nebuvau makartizmo šalininku. Todėl supratau konservatorių Vygaudą Ušacką, kuris, tapęs Respublikos Užsienio reikalų ministru, neorganizavo raganų medžioklės. Bet negaliu suprasti, kodėl nevykdo pažadų ministru tapęs konservatorius A.Ažubalis.
O juk jis prieš pat 2008 m. Seimo rinkimus sakė: „Per 18 metų susiklostė prasta tradicija – beveik 100 proc. ne karjeros, o politinio paskyrimo diplomatų yra su praeities bagažu, baigusių komunistų partijos CK, KGB rezervistų arba kitų sovietinių institucijų mokyklas.
Lietuvai – atgimusiai valstybei – seniai laikas išsiugdyti naują diplomatinį rezervą, be praeities šmėklų.
Diplomatinė tarnyba turi būti švari, remtis sąžiningumu, lojalumu valstybei, patriotizmo kriterijais. Štai šią žiemą aiškinomės (šito taip ir nepavyko nei paneigti, nei patvirtinti), yra ar nėra mūsų diplomatinėje tarnyboje asmenų, kurie praeityje turėjo ryšių su specialiosiomis Sovietų Sąjungos tarnybomis, tačiau įstatymo nustatyta tvarka neprisipažino, nuslėpė savo praeities faktus. Tai nekelia nuostabos, nes dvylika metų valstybę valdo buvusi sovietinė nomenklatūra, taigi ko jau ko, o tam tikro solidarumo šitie vyrukai tikrai nestokoja“.
Sakykime, kad trejetą metų Lietuvą valdo ne buvusi sovietinė nomenklatūra. Tačiau kodėl nenomenklatūrinis konservatorius A. Ažubalis, tapęs valstybės Užsienio reikalų ministru, „nesutvarko“ tų diplomatų, kurie liustravosi ne pagal tvarką.
Gal ir gerai, kad apie tai nieko dabar negirdime. Bet kaip tokią tylą vertina nesovietinė nomenklatūra - patys konservatoriai? Kaip jie vertina galimą faktą, kad ambasadorę A. Ažubalis skiria iš savo paties prieš ministravimą įvardinto neprisipažinusių diplomatų sąrašo.
Baigiant, norėčiau palinkėti rinkėjams atidžiai pasverti, ar Audronis Ažubalis vertas naujo Seimo. Tuo tarpu belieka viltis, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė privers dabartinį Užsienio reikalų ministrą laikytis savo pažadų ir valstybės diplomatinė tarnyba nevirs turizmo agentūra kai kuriems išskirtiniamas asmenims. Dėl asmeninių ar politinių motyvų.