Ar pasiilgstu Lietuvos? Pasiilgstu. Ypač sunku būti toli nuo tėviškės ir nuo artimųjų per šventes. Besilinksminančių žmonių šurmulyje, labiausiai pajunti ilgesį, tiems - kurių nebeturi.
Per šventes, sulėtėjus kasdieninio lėkimo greičiui, geriausiai pajunti, kokią kainą sumokėjai už sotesnį ir ramesnį gyvenimą. Kad ir kaip neblogai mes čia įsikūrėme, kad ir labai mieli žmonės mus supa, bet didelė širdies dalis liko Lietuvoje. O atsiradusios širdyje tuštumos niekas negali užildyti. Kūčių vakarą aš ir vėl savo mintyse keliausiu į tėviškę. Ir nors mano gimtojo kaimo seniai nebėra (tas maras, kuris sunaikino mano gimtąjį kaimą, vadinosi melioracija), aš belsiuosi į savo gimtojo namo duris. Atsisėsiu prie baltai dengto Kūčių stalo, klausysiu tėvo vedamos maldos, dalinsiuosi su visais plotkelę, pajusiu burnoje neišpasakyto skanumo mamos paruoštą Kūčių vakarienę, bendrausiu su visais be žodžių pagalbos ir pajusiu savo širdyje tyrąjį džiaugsmą, kurį išgyvendavau tik per vaikystės Kūčias.
Pasibaigus Kūčių vakarienei, išeisiu į užpustytą lauką ir stebėsiu mėnulio šviesoje snaudžiančias kaimynų sodybas. Neužmiršiu aplankyti ir tvartelio, kuriame ramiai priėdusi ypač skanaus pašaro atrajos Margė. O ramiam poilsiui sugulusios avys savo nekaltų akių žvilgsnį nukreips į atėjūną. Vėliau, jau grįžęs mintimis į realybę, visiems man brangiems žmonėms garsiai palinkėsiu – ilsėkitės Viešpaties ramybėje.
Netikėkite, jeigu kas nors sakys, kad išeiviai, išvykdami iš Lietuvos, atsižada savo gimtinės. Netiesa. Išeiviai neišsižada savo gimtinės, kaip jie neišsižada savęs ir savo artimųjų. Net girdėdami iš kai kurių išeivių teiginius, kad jie džiaugiasi palikę tėviškę ir jiems visai neberūpi Lietuvos likimas - NEPATIKĖKITE. Taip kalba ne pats žmogus, o jo lūpomis kalba pyktis, patirtos nuoskaudos, nusivylimas savimi dėl nesugebėjimo susikurti sėkmingo gyvenimo Lietuvoje.
Greičiausiai jis taip kalba tik todėl, kad tokia kalba jam šiandien padeda neišprotėti. Turėkite kantrybės, neatstumkite ir šios grupelės tautiečių. Laikas nugramzdins užmarštin visas jų nuoskaudas ir piktumus. Ir tada jie bus jau pasiruošę visai kitomis akimis pažvelgti į gimtinę.
Ar aš nesijaučiu išdavęs Lietuvą išvažiuodamas? Ne. Prieš 20 metų, aš buvau pasiruošės paaukoti savo gyvybę už Lietuvos laisvę ir greičiausiai panašiai pasielgčiau šiandien, jeigu Lietuvos laisvei vėl kiltų pavojus. Deja, kasdieninė kova už išgyvenimą atėmė iš manes visas jėgas: pavargau kasdien kovoti dėl duonos kasnio; nebenorėjau girdėti žinių apie “neliečiamybės” įstatymais apsiginklavusių valdininkų vagystes; nebenorėjau auginti vaikų moralinio palaidumo aplinkoje; atsibodo žmonių abejingumas, grubumas, savanaudiškumas.
Metų metais nesikeičianti situacija, vertė prarasti paskutinę viltį, kad kada nors bus kitaip. Draugai, praradę darbus ir viltį nusigėrė, paliko savo šeimas, žudėsi,o aš, norėdamas išvengti draugų likimo, nusprendžiau išvažiuoti.
Svetimoje šalyje niekas mūsų nelaukė ir niekas nepadėjo. Bet diena iš dienos situacija gerėjo. Aplinkinių (tarp jų - ir viršininkų) paprastumas, rodoma nuoširdi pagarba imigrantui veikė kaip narkotikai. Užguitas, ilgą laiką niekintas, žmogus niekada nepamirš momento, kada jis pirmą kartą gyvenime pasijuto pagarbos vertu žmogumi. Vertu pagarbos ne todėl, kad užima aukštas pareigas, kad gražią figūrą turi, kad daug pinigų susikombinuoja, bet tik todėl, kad yra žmogus.
Aš jokiu būdu nesakau, kad kitose šalyse viskas yra tobula. Ne. Kiekvienoje šalyje yra problemų - netrūksta nei vagių, nei kenčiančių, nei prasigėrusių žmonių, kurių nepastebėti gali tik blizgučiais besidomintys turistai.
Koks mano požiūris į Lietuvą? Aš myliu savo gimtinę ir jos žmones. Aš didžiuojuosi savo lietuviška kalba, kultūra, papročiais, lietuvių pasiekimais. Ir mano vaikai myli Lietuvą, vertina savo kalbą ir atsakingai atlieka savo ambasadoriškas pareigas savo draugų tarpe. Mylintis Lietuvą vaikas(žmogus) nesunkiai savo meile Lietuvai užkrečia ir savo draugus. Mūsų akcentas, išskirtinės pavardės ir vardai suteikia daug progų papasakoti sutiktiems žmonėms apie Lietuvą.
Ką aš galvoju apie Lietuvos valdžios sprendimą iš išvykusiųjų atimti Lietuvos pilietybę? Man labai gaila, kad Lietuva nesurado teisinių būdų, kaip padėti Lietuvos piliečiams tokiais išlikti iki mirties, jeigu jie nuo Lietuvos pilietybės raštiškai neatsisako. Lietuvos valstybė galėtų siekti, kad kuo daugiau žmonių būtų/taptų Lietuvos piliečiais ir konkrečiais darbais (patarimais, financine parama, verslo kūrimu, labdara ir visais įmanomais būdais) prisidėtų prie Lietuvos valstybės stiprinimo. Deja, Lietuvos valdžia be jokio teismo sprendimo atėmusi Lietuvos pilietybę iš daugelio Lietuvos piliečių pademonstravo, kad išeiviai Lietuvoje nebereikalingi ir nebelaukiami. Lieka tik tikėtis, kad išeiviai nesumaišys Lietuvos valdžios sprendimų su Lietuvos žmonių sprendimais ir nenusisuks nuo Lietuvos.
Įtarimai, kad išeivių norai išlaikyti Lietuvos pilietybę yra savanaudiški ir pagrįsti tik materialinės naudos paieškomis, yra neteisingi. Mums, išeiviams, nereikia iš Lietuvos jokios materialinės naudos. Mums užtektų žinojimo, kad Lietuva mus įstatymiškai tebelaiko savais, nes… mes jai esame svarbūs, reikalingi ir laukiami. Gaila, kad išeiviai nebegali jaustis teisėta Lietuvos dalele. Linkiu Lietuvos įstatymų kūrėjams sukurti įstatymus, kad Lietuvos biudžeto pajamomis negalėtų pasinaudoti nei vienas (Lietuvos pilietis ar ne), kuris niekaip neprisideda prie to biudžeto kūrimo.
Kodėl išeiviai nebemoka kultūringai bendrauti su Lietuvoje pasilikusiais? Nežinau. Spėsiu, kad pavydas, įtarumas, nepasitikėjimas kitu, patirtos nuoskaudos, noras išaukštinti savo ego (kitur gyvenančius niekinant), politikų pavyzdys ir kitos panašios priežastys sukuria tokią bendravimo kultūrą. Vienas bioenergetikas teigė matantis, kad žmogui išsakius nedorą ir užgaulią mintį kito žmogaus atžvilgiu iš jo burnos išeina dūmų debeselis, kuris niekur nepranyksta. Tik įsivaizduokite, kiek kiekvienas iš mūsų, savo nesibaigiančia kritika, panieka, patyčiomis, šmeižtais prigaminame tokių “dūmų”, kuriais nuodijame ne tik aplinkinius, bet ir save, savo artimuosius.
Nenuostabu, kad tokioje užterštoje aplinkoje nesmagu gyventi, todėl nemažai žmonių renkasi emigraciją. Ir kai kurie, atvykę į svetimą šalį, bando kuo greičiau “pasislėpti” svetimtaučių minioje, kad lengviau galėtų įkvėpti švaraus oro.
Ko aš galėčiau palinkėti sau ir visiems pasaulio lietuviams Kalėdų proga? Linkiu sau ir kitiems dažniau akis pakelti į dangišką šviesą, kad galėtumėme per gyvenimą keliauti, nepasimesdami tarp juodų minčių ir negarbingų poelgių. Linkiu pratintis prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo ištartą žodį. Linkiu išmokti patylėti, jeigu neturime tuo metu pasakyti sutiktam žmogui gero žodžio. Linkiu niekada neužmiršti savo draugų bei artimųjų ir su jais palaikyti ryšius. Linkiu neskubėti palikti Lietuvos, savo artimųjų, dėl geresnio atlyginimo ar mados. Jeigu jau teks iš Lietuvos išvažiuoti, linkiu niekada neprarasti savo kalbos, savo tikėjimo, savo papročių – neišniekinkite gimstant gautų dovanų.
Jus visus, saldžiai sumigusius po Kūčių vakarienės, lankys mano, išeivio mintys, dėkodamos jums už tai, kad surandate savyje stiprybės, užsispyrimo ir valios stiprinant visų mūsų gimtinę.