Valstybė saugo ir globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą – rašoma mūsų pagrindiniame įstatyme. Nepaisant elementarių dalykų, kuriuos privalu žinoti ir „Teisės žinoti“ vedėjai, ji rimtu veidu iškėlė klausimą: gal geriau mergaitei gyventi pas tetą ar netgi „neutralioje“ vietoje, taigi pas svetimus žmones.
Svarstyti tokį klausimą valstybinėje televizijoje – tai, švelniai tariant, slogus nesusipratimas.
Tiesa, būna atvejų, kai vaiko gyvenimas su motina kelia pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, neužtikrinama jo priežiūra, auklėjimas, kiti svarbūs vaiko interesai. Tuomet, suprantama, reikia imtis ir ekstraordinarinių priemonių perduoti vaiką globoti svetimiems.
Tačiau L.Stankūnaitės namuose jokių pavojų jos dukrelei juk nėra, o mamai jokie kaltinimai nepateikti. Priešingai, jos globėjai Neringai Venckienei ką tik Teisėjų garbės teismas paskyrė griežtą papeikimą už jos pasisakymus, neatitinkančius mandagumo, korektiškumo reikalavimų, taip pat pasisakymų, kuriais užgauliai ir netaktiškai reiškiama neigiama nuomonė apie konkrečius teisėjus bei reiškiama panieka kitiems visuomenės nariams.
Dar daugiau - vaiką globojančią D.Kedžio mamą Laimutę Kedienę Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus pripažino netinkama globoti vaiką, o už teisėjų išvadinimą banditais ji yra teisiama už nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 232 straipsnyje.
Štai tokie mamos ir tetos šeimų palyginimai, aiškiai kalbantys apie mergaitę globojančios šeimos netinkamumą šiam socialiniam darbui. Tačiau reikalo esmė visai ne čia. Mergaitės globa dar 2009 m. rudenį, tuojau po garsiųjų žudynių buvo paskirta visiškai neteisėtu pagrindu, teigiant, kad pasislėpus D.Kedžiui, ji liko „be tėvų globos“. Kaip tai „be tėvų globos“, jeigu L.Stankūnaitė, ačiū Dievui, liko gyva! Įvardykime tiesiai: mergaitei buvo paskirta ne globa, bet ji buvo pagrobta į liūdnai garsėjančius namus.
Nuo to Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Vytauto Gudėno neteisėto įsakymo ir prasidėjo toji nelaiminga globa, lygiai, kaip nuo tokios pat neteisėtos Panemunės policijos pažymos prasidėjo Kauno žudynių serija. Nepaisant Kauno administracijos įsakymo absurdiškumo, mergaitė vis dar įkalinta pas tariamą globėją, o šiai privaloma priedermė, vadovaujantis laikinosios globos tikslu – grąžinti vaiką į šeimą, t.y. grąžinti mergaitę motinai, grubiausiu būdu ignoruojama. Laikinosios globėjos anksčiau viešai reikšta nuomonė: „Man tik svarbu, kad Stankūnaitė paliktų mergaitę ramybėje, štai ir viskas“, daro gėdą teisininkei, o neseniai pasakyta dar stipresnė - esą atidavus motinai mergaitę, ji būtų pasiųsta „į mirtį“, jau suvis neturi ryšio su sveiku protu.
Grįžkime į Lietuvos televizijos studiją. Viena iš R.Miliūtės paskelbtų laidos temų: „Kaip vaikai turėtų būti rengiami suprasti teismo sprendimą“. Čia apie septynmetę mergaitę, kuri neteisėtai laikoma jos vadinamos „globėjos“ namuose. Gana keista tema, ar ne? Laidos svečiai Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, vaikų psichiatrė Sigita Lesinskienė ir teisininkas Vytautas Mizaras, taip pat teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius bei antstolė Sonata Vaicekauskienė lyg ir bandė atsakyti į šį klausimą, deja, užmiršę pagrindinį klausimą: kokiu pagrindu mergaitė atsidūrė tos „globėjos“ namuose.
Antstolė televizijoje, o vėliau ir žiniasklaidai pasakė, kad jos „operacijos“ vykdymo tvarka yra pakankamai aiški. Jeigu atsakovė negrąžins vaiko, antstolė tarsis su Vaiko teisių apsaugos tarnyba bei psichologu ir atsižvelgusi į jų rekomendacijas priims patvarkymą dėl priverstinio sprendimo vykdymo. Tolimesnė eiga atrodys taip: minėtas patvarkymas bus siunčiamas proceso šalims ir jeigu tuomet sprendimas nebus įvykdytas, tuomet antstolis galės kreiptis į teismą dėl leidimo prievartą paimti vaiką. Bet kas bus, jei kuriame nors šio, matyt, daugelio mėnesių maratono etape psichologas ir vaikų teisių tarnyba nerekomenduos priverstinai vykdyti sprendimą, kas bus, jei teismas neduos leidimo prievarta paimti vaiką?
Beje, dar pernai premjeras Andrius Kubilius oficialiai pareiškė, kad pareigūnai jėga neatimsią Drąsiaus Kedžio dukros. O „emocingai nusiteikusiems žmonėms“ (taip jis pavadino Klonio gatvės minią prie Kedžių namų), tarsi visuomeninis patarėjas, pasiūlė nutartį, grąžinančią mergaitę motinai, apskųsti Lietuvos ar Europos teismams. Ką daryti vargšei antstolei po tokių premjero pamokymų?
Jau dabar aišku, kad Kėdainių teismo sprendimas nebus įvykdytas, nes geruoju N.Venckienė mergaitės niekada neatiduos. Tai kam reikalingi Lietuvoje teismai, jeigu jų sprendimai neketinami vykdyti? Beje, taip pat pernai prezidentė D.Grybauskaitė irgi panašiai kalbėjo, kad „vienintelis kelias pasiekti teisingą sprendimą - teisinės priemonės, vengiant spaudimo teisėsaugai“. Bet juk teisinės priemonės neturi jokios įtakos mergaitės grąžinimo byloje, nes N.Venckienė tas teisines priemones tiesiog ignoruoja, negi prezidentė dar tuo neįsitikino?
Laidos vedėja iš pradžių prasitarė, kad laidoje bus svarstoma, kodėl internete vis dar rodomas Kedžių namuose sukurtas filmas, kuriame eksponuojamos esą prievartaujamos mergaitės lytinių santykių imitacijos. Prievartavimų ir santykių, kurių niekas niekada netyrė ir neįrodė, nes jų niekada nebuvo. Galima pridurti, kad tik išprotėjęs tėvas gali kurti tokį fantasmagorišką filmą ir išsiuntinėti visam pasauliui. Tačiau vėliau laidos vedėja užmiršo šį savo pažadą, taip išeitų, kad tas siaubo filmas tėra nereikšminga Kedytės gyvenimo detalė.
R.Miliūtė pareklamavo N.Venckienės gerbėjos laišką, kur rašoma, kad „sprendimas grąžinti mergaitę gyventi su mama gali turėti nepataisomų pasekmių vaiko ir motinos santykiams“. Na čia jau vėlgi kažkoks išprotėjęs teiginys, kurį kažkodėl iš daugelio laidai adresuotų laiškų pasirinko R.Miliūtė. Kažkodėl jai užkliuvo ir kita problema: ar aplinka N.Venckienės namuose tikrai yra saugi? Negi vedėja abejoja apsaugininkų kvalifikacija?
Teisingumo viceministro laidoje buvo užklausta, kaip reikėtų pasirūpinti vaiko interesais, t.y. ne jam matant prievarta išplėšti iš vienos aplinkos ir perduoti jį į kitą, bet sugebėti tai padaryti kuo mažiau jį traumuojant? Tarytum kilnus ponios R.Miliūtės rūpestis, bet kodėl ji tylėjo, kai 2008 m. gruodį žaibiškai, jau kitą dieną po D.Kedžio ieškinio pateikimo buvo priimta neteisėta Kauno apylinkės teismo nutartis, kurioje sapaliojama apie „tvirkinimo veiksmus su mažamečiu asmeniu“ (to niekas netyrė ir neįrodė), todėl nutarta „uždrausti Laimutei Stankūnaitei matytis su dukra“. Taigi dukrelė buvo atimta per kelias valandas, o štai grąžinti niekas neskuba ir dar aiškinama, kad iš globėjų, tiksliau pagrobėjų, grąžinus motinai mergaitę, ji esą bus traumuojama.
Teisininkas V.Mizaras ėmėsi teoriškai aiškinti, kad nustatant vaiko gyvenamąją vietą turi būti užtikrinama tokia aplinka, kur jis būtų saugus socialine ir fizine prasme, taip pat „tas, su kuriuo jis gyvens, dės tinkamas pastangas, kad vaikui būtų užtikrintas jo vystymasis“, ar bus vaiko gyvenamoje vietoje tinkama šeimos aplinka.
Na čia jau nėra ko aiškinti: tikroji šeimos aplinka gali būti tik savo šeimoje, šiuo atveju su mama, o ne pas prastos šlovės giminaičius. Kai dėl pastangų, tai pati L.Stankūnaitė pasakė: „Eičiau pas savo vaiką nors ir per minų lauką“... Ar dar reikia komentarų? Galų gale V.Mizaras prisipažino, kad jam nesuprantama, kaip gali būti nustatoma vaiko gyvenamoji vieta ne pas vieną iš tėvų, o pas giminaičius, nors jokių grėsmių mergaitei gyventi su motina nėra.
Tačiau laidos vedėja, matyt, neišgirdo šios tikslios teisinės abejonės ir vėl ėmė kalbėti apie „nesutariančias puses“, t.y. L.Stankūnaitę ir N.Venckienę, tarsi jos turėtų vienodas teises į mergaitę, nors viena iš jų yra niekuo nekaltinama motina, o kita abejotinos šlovės globėja. Ponia R.Miliūtė nusikalbėjo iki to, kad siūlė pasvarstyti ir „neutralios aplinkos“ galimybę, taigi atiduoti mergaitę visiškai svetimiems žmonėms ar kokiai vaikų globos institucijai, nors yra mergaitę siekianti susigrąžinti motina.
Psichologė S.Lesinskienė, gaila, irgi nuklydo į R.Miliūtės pasiūlytą tonaciją esą „yra dvi nesutaikomai kariaujančios pusės ir kol jos kariaus, nebus gerai mergaitei“. Vėlgi priminsiu, kad nėra dviejų pusių, yra tikroji mama ir neteisėtai globėja tapusi N.Venckienė. Čia nėra „jų karo“, bet tik reikalingas būtiniausias ir teisingiausias aktas: grąžinti mergaitę niekuo nekaltinamai motinai.
Dar viena, vedėjos kažkodėl pagarsinta laidos žiūrovų nuomonė esą kažin ar reikėtų mergaitę grąžinti mamai, kuri neturi tokio namo, kokį turi N.Venckienė. Į tai, ačiū Dievui, emocingai ir įtikinamai atsakė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E.Žiobienė, anot jos, net ir prastose materialinėse sąlygose vaikai kartais sulaukia žymiai daugiau meilės nei pasiturinčiose šeimose, o svarstyti tokius klausimus per materialinę pusę būtų tiesiog nežmoniška.
Liūdna pažymėti, bet klaidingai laidos nuostatai apie dvi lygiavertes puses laidos pabaigoje pakluso net ir teisingumo viceministras, jo nuomone, „abi šalys turi surasti jėgų nugalėti savo ambicijas ir veikti vardan vaiko ir susitarti“. Gerbiamas viceministre, yra ne dvi šalys, kurios turi tartis, bet yra teismo sprendimas, kurį reikia vykdyti. Jeigu jam nepaklūsta teisėja N.Venckienė, tai apie kokį dar papildomą tarimąsi galima kalbėti?
Jau ne vieną kartą Lietuvos teismuose buvo paneigta kokia nors L.Stankūnaitės kaltė. Kad jokio tvirkinimo nebuvo pažymėjo ir Seimo nutarimas. Po kiekvieno tokio L.Stankūnaitės išteisinimo jos dukrelė turėjo būti tuojau pat sugrąžinta mamai. Deja, to neįvyko. Lietuvos televizija irgi galėjo prisidėti prie greitesnio teisingumo atstatymo. Deja, jos, vadinkime, šališka pozicija, Lietuvos amžiaus bylos į priekį nepastūmėjo.