Nutyli, kad tada ant elgetiško prekystalio jis nematė dabar jau įprastų pasaulyje vartojamų prekių, kad baltų miltų maišelį tiktai švenčių proga gaudavai pagal taloną nusipirkti, kad kukurūzų karaliaus N.Chruščiovo laikais net duona buvo kukurūzinė, daug žmonių tada skrandžius sugadino. Aš priminiau, jog jis per visą okupacijos laiką nėra matęs tokių vaisių, kuriais visos parduotuvės dabar užverstos - bananų, apelsinų...
„Kokie čia apelsinai, nesilupa...“ - paniekinamai mosteli žmogus.
Tai mat kaip greit išpaikom nuo kapitalizmo, kurį dabar turime. Dar pasakau, kad jie tais laikais jokių pinigų „ant knygutės“ neturėjo, jie turėjo tiktai spalvotus popieriukus, už kuriuos negalėjo pirkti ką norėjo, nes to parduotuvėje nebuvo, o norint pirkti šaldytuvą, baldą, automobilį, statybinių medžiagų dar reikėjo iš valdžios gauti leidimą, vadinamąją paskyrą. O tai, kad duona buvo tokia pigi, tai valstybės bėda, nes duonos (dažnai perkamos Kanadoje), pagrindinio liaudies valgio, valdžia branginti privengė.
Ir vis tik dėl panašių ekonomikos bei ūkio problemų ta valstybė sugriuvo. Tarp jų - ir dėl to, kad duona buvo pigi.
Dabar labai paplitęs posakis: „Taip, visko yra, bet iš kur imti pinigų?“ Sakau: „Iš banko, juk sąskaitą turi.“ Tyli žmogus, nesigina, turi.
Negalima sakyti, jog mūsų žmonės nuskurdę. Jų sąskaitose 26 milijardai litų. Tiktai valdžia stokodama lėšų, nesugalvoja kaip tuos pinigus ištraukti. Juk už viską, net už svetimos valstybės finansų griūtį mūsų valdžios mokėjo. Vienas politikas taip ir pasakė: „Kodėl Estijoje geriau? Todėl, kad ji niekam nieko nemokėjo.“
Aš pažįstu vieną nedirbantį žmogų, kuris kiekvieną dieną kepa vištą svieste ir keikia valdžią. Dabar kiekvienas žmogus stengiasi ką nors iš valstybės gauti. Ir gauna. Visais laikais didžiausios valstybės pajamos buvo mokestis už žemę. Dabar žmogus mindo žemę, jos nedirba ir dar iš valstybės išmokas gauna. Kada taip buvo? Gal dėl to ir esame Europos uodegoje?
Sako - darbo nėra, gamyklas sugriovė. Prisiminkime tarpukario Lietuvą, kurioje dar mažiau buvo gamyklų, bet valstybė gyvavo, žmonės taip masiškai nebėgo į užsienį, o užsidirbę pinigų grįždavo. Valstybė tvarkėsi, dar ir mums aukso atsargų paliko. Valstybė laikėsi žemdirbyste ir amatais. Kiekviename miestelyje buvo po kelis kalvius, siuvėjus, stalius, stiklius, mėsininkus, kepėjus. Niekam ir į galvą neatėjo prašyti iš valstybės pinigų pragyvenimui. Regis, ir pas mus dabar skatinami amatai.
Yra išimčių. Jie tikrą teisybę sako - jiems „prie ruso“ buvo gyventi geriau. Tai nomenklatūra, kuriai buvo atskiros parduotuvės, ligoninės, kurortai, išvažiavimas į užsienį. Bet yra ir paprastų žmonių, kurie gyvenimą „prie ruso“ prisimena saldžiuose sapnuose. Tai dažniausiai kolūkiečiai. Sako, jog paskutiniais metais kolūkiai buvo praturtėję. Ypač tiems, kurie prieidavę prie tų gėrybių. Štai buvęs kombainininkas gyrėsi, jog kasdien iš lauko važiuodavęs namo pietauti su pilnu bunkeriu grūdų, o grįždavęs su tuščiu. Auginęs bekonus ir statęs sūnums mieste namus.
Tokių buvo ne vienas. O kolūkių „atsigavimą“ galima paaiškinti mažomis kuro, trąšų, elektros, mašinų kainomis. Valstybė, nuolat stokojanti maisto, neracionaliai rėmė kolūkius, nors jų efektyvumas vis viena buvo menkas, o tai galop privedė prie visos sistemos griuvimo.
Taigi, atsakymai nevienareikšmiški.