Kas yra Rytų Lietuva? Tai Vilnius, Zarasai, Utena, Molėtai, Ignalina, Pabradė... Tai ežerai, švarios upės ir upeliai, miškai, kalvelės, tai paukščių balsai, tai retai besutunkama Europoje laisva gamta, erdvė ir skaidrus oras... Europos perlas. O jis miršta užmirštas ir paniekintas. Ir niekas nekalba apie jo perspektyvas. Aš žinau jo ateitį - bus supirkinėtas gabiųjų “prieinamomis kainomis“, o vėliau perparduotas ir mums nebepasiekiamas. Tai paskutinis mūsų dar turimas turtas...
Dabar prisižiūrėję į nuostabų Šveicarijos peizažą, į kuklias, bet išvaizdžias jų sodybas, išsidėsčiusias išilgai kelių, su nemažu žemės plotu, su smulkios gamybos pastatais, su nedideliais viešbutėliais, su visomis komunikacijomis, nutarkime - tai ir yra smulkios gamybos vienetas! Jis visomis ekonominėmis situacijomis turi didelį išgyvenamumo potencialą. To, ko mums reikia.
Lietuvoje po visų mūsų revoliucijų, išardžius ir išgrobsčius mūsų didžiausias įmones, neliko to gamybinio vieneto, kurį galėtume pavadinti smulkiąja gamyba arba verslu. Patalpos atiteko vieniems, įrengimai - kitiems arba vertelgų buvo išvežti į užsienį bei į metalo laužą. Dabar mūsų smulkioji pramonė daugiausia yra stichiškai susiformavusi iš nuolaužų anos buvusios stambios pramonės. Tai nėra kompaktiškas gamybos vienetas, aprūpintas moderniomis gamybos priemonėmis ir pastatais.
Aišku, tokia gamyba negali būti konkurencinė. Bet iki šiol neturime valstybės sukurtos smulkios gamybos filosofijos bei tokios ekonominės politikos. Didelių gamyklų perspektyvų Lietuvoje nėra. Belieka orientuotis į smulkias. Ką daryti? Kaip patraukti smulkiuosius gamybininkus į mūsų šalį? Kaip paskatinti statybas, kurios atgaivintų visą mūsų ūkį?
Panaudokime tą mūsų nuostabią žemę, duokime jos atsikėlėliams (tai bus geriausias valstybinės žemės panaudojimas), pasitelkime ES paramą, bankus, žmonių, ypač išeivių santaupas ir kurkime Naująją Šveicariją Lietuvoje. Labai tikėtina, kad į tokį gamtos rojų grįš mūsų išeiviai ir užsiims smulkiąja gamyba bei verslu. Teks mokytis.
Neatmestina perspektyva kviestis gyventojų ir iš ES šalių išmanančių tokią gamybą. Reikia ruošti Lietuvos aukštosiose mokyklose, licėjuose politechnologijos specialistus, kurti Amatų rūmus, kurie rūpintųsi visokeriopa pagalba ir rinkodara. Veiklos sfera čia plati: nuo vilnų vėlimo, kailiadirbystės iki elektronikos, mašinų jų detalių bei mazgų gamybos. Šiuolaikinė technika tam pajėgi.
Neprotinga laukti gerųjų verslininkų vien iš užsienio, kurie atveš įdiegs ir pasakys: “Prašau“. Dvidešimtmetis parodė, jog savo problemas, nors ir labai pavėluotai, turime spręsti patys. Reikia pagaliau tą suprasti.
Pabaigai pridėsiu, jog žmonių perkamumo potencialas yra didelis. Vien indėlių (nenaudojamų pinigų) Lietuvoje veikiančiuose užsienio bankuose yra 26 milijardai litų. Kiek jų turi išeiviai - nežinome. Jie ieško naudingų investicijų. Tyrimai rodo, jog labiausiai pageidautina investicija yra nekilnojamas turtas. Nuostabioje gamtoje, modernioje komunikuotoje gyvenvietėje - išvaizdi sodyba. Gal tai ir yra ta svajonė?