Pirmiausia, juk tikrai darbą susirasti Kaune įmanoma tik apsimetant homoseksualu (niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje, o ypač laikinojoje sostinėje, tolerancija netradicinės orientacijos asmenims yra itin aukšta, o tradicinių seksualinių pažiūrų žmonės be galo engiami), būtent todėl Kaune yra begalė klubų, barų ir kitų pasilinksminimo vietų, kurios skirtos būtent homoseksualams ir jose būtina lankytis, norint direktoriams įrodyti, jog žmona ir vaikai tėra priedanga (visai kaip filme „aš tave myliu, Filipai Morisai“).
Ne ką geresnė situacija ir kituose naktiniuose baruose, kur renkasi tik barakudos ir „turtingi seniai“, o tai velniškai trukdo, jei ieškai antros pusės (po galais, kur gi daugiau ieškoti, bibliotekose?). Žinoma, jei neturi liečiamo išmaniojo dviejų sim kortelių mobiliojo ir automobilio, gali apskritai pamiršti moteris – viešajame transporte kas antras gauna peilį į papilvę. Taigi matematika paprasta – tu arba ji. Moterys rizikos nemėgsta.
Po nesėkmingų merginimo ritualų, viešojo transporto fobijos, belieka sėsti į taksi. Tačiau visi atvykstantiems į Kauną svečiams kužda ausin, jog taksi įmonės bendradarbiauja su siaubo filmų kūrėjais, o jei jūsų veidas netiks holivudiniam ekranui, būsite paliktas prie „načnyko“, jei užsimanysite apsipirkti „pusryčiams“(?).
Kas belieka? Eiti pėsčiomis. Bet palaukite! Nejau negirdėjote, jog tik Kaune naktimis vis užpuolami žmonės? Štai Vilniuje, Klaipėdoje ar Kelmėje visi po nakties šėlionių namo traukia pėstute, grynaisiais pasivėjuodami veidą, o mobiliuoju pasišviečia kelią. Kituose miestuose esantys policijos komisariatai įkurti tik tam, jog Kaunas nesijaustų nesmagiai prieš kitus miestus, o juose įvykstantys nusikaltimai irgi išgalvoti.
Baisiausia, kad Kauno ateitis dar baisesnė – jaunimą domina tik alkoholis ir narkotikai, prie muzikos mokyklų besibūriuojantys vaikai su gitaromis jose slepia kokainą, o heroino jau galima įsigyti ir bet kuriame spaudos kioske. Žinoma, pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Taip, Kaune gyventi išties pavojinga, ypač kai kas rytą, keliaujant į universitetą, pro ausis švilpia bekariaujančių gaujų kulkos, o linčo teismus išvysti galima kiekviename skersgatvyje. Matyt, esu tikras nevisprotis, jog myliu Kauną, ir net neįsivaizduoju, kur galėčiau gyventi geriau.
P.S. Žmonės kalba, jog Mykolo Žilinsko dailės galerijoje greitai atsidarys iš Kauno svečių pavogtų kompiuterių ekspozicija.
P.P.S. Tekste paminėti faktai gali neatitikti realybės.