Jau dabar keletu klavišų paspaudimų galima sužinoti, kas tu, koks tu ir panašiai. Kiekvienas žmogus šiuolaikiniame pasaulyje yra sekamas ir kontroliuojamas ne tik per vaizdo kameras vienoje ar kitoje situacijoje, vienu ar kitu metu. Dabar išduodant asmens tapatybės kortelę imami pirštų antspaudai. Anksčiau taip buvo elgiamasi tik su nusikaltėliais. Ateityje ne tik nusikaltėliams, bet ir visiems žmonėms bus uždėtos apyrankės ir apykaklės su davikliais, GPS‘ais, kad galima būtų atsekti, kur, kada, kas būna. Jau dabar kai kuriose darbovietėse į darbo drabužius implantuojami davikliai, į mobiliuosius telefonus GPS‘ai, kad vadovai galėtų žinoti, atsekti, kur darbuotojas yra, ką veikia. Taip prasideda visuotinis sekimas ir žmogaus kontrolė.
Taigi, vienu klavišo paspaudimu tave gali „atidaryti“, „išlukštenti“. O ateityje žmogui išvis neliks nieko privataus, jokio laisvo žmogaus pojūčio. Svarbiausia, kad iš šito kompiuterizacijos ir aukštųjų technologijų kalėjimo negali nei pabėgti, nei be jo išsiversti. Keisčiausia, kad nežiūrint į tai, jog sparčiai vystosi naujosios technologijos, į kitus mokslo pasiekimus, į didėjantį informacijos srautą, kurį gauna žmogus, problemų ne mažėja, o daugėja. Žmogus ir toliau verčiamas sunkiai ir ilgai dirbti, ilginamas pensinis amžius, atsiranda naujų ligų, atsinaujina senos, jau kažkada įveiktos ligos. Ir būtent dėl gyvenimo tempo spartėjimo, dėl informacijos srauto didėjimo žmogaus smegenys, nesugebėdamos visko apdoroti, suprasti, „palūžta“. Taip atsiranda vis daugiau ne tik psichinių, bet ir fizinių ligų, vis daugiau nestabilios psichikos žmonių, kurie retkarčiais pašaudo, pasprogdina savo šalies piliečius arba nusižudo. Kartu didėja savaime suprantamas žmogaus noras apsiginti, „atsijungti“ – todėl plečiasi alkoholizmas, narkomanija, ypač tarp jaunų žmonių, dar nelabai suvokiančių save, neturinčių gyvenimo patirties, „šarvų“ nuo taip greitai besikeičiančio pasaulio.
Net gyvūnais rūpinamasi daugiau negu žmonėmis. Tuo metu, kai šimtai milijonų badauja, šunys ir katės tampa milijoninių sumų palikimo savininkais, gavėjais. Taip pat niekaip nepateisinamos milžiniškos sumos pinigų, išleidžiamos kariniams tikslams.
Dėl labai aktyvios žmogaus veiklos „palūžta“ net gamta. Tačiau ji priešinasi keršydama žmonijai visokiais atšilimais, uraganais ir panašiais dalykais. Mūsų gyvenime vis labiau nelieka nieko tikro, tiksliau pasakius – to tikro lieka vis mažiau. Vis mažiau ant mūsų stalo lieka tikro maisto, pradedame maitintis kažkokiais cheminiais junginiais, maisto priedais, papildais. Vis mažiau tikro, neužteršto oro ir tyro vandens. Santykiai tarp žmonių taip pat šaltėja, svetimėja, natūralų bendravimą pakeičia pagrįstas internetinėmis galimybėmis. Sudaromos kažkokios partnerystės pagrindu paremtos sutartys, o meilė, pasitikėjimas jau nelaikomi santykių pagrindu. Šalia normalių žmonių, šeimų pasaulio lygiagrečiai sparčiai plėtojasi negyvybingas, neatsinaujinantis netradicinių orientacijų, nestabilios psichikos žmonių pasaulis. Ateityje neturės prasmės ir jokie tautiniai atgimimai, išsilaisvinimai ir tradicijų laikymasis. Tą lemia globalizacija, o mes kuo toliau, tuo labiau einame tapatybės praradimo keliu, tampame pasaulio piliečiais, naujųjų technologijų vergais ir nerimastingos, besipriešinančios gamtos aukomis. Taigi žmonija artėja prie ribos, kai teks kovoti jau ne dėl geresnio gyvenimo, o apskritai dėl išgyvenimo, ir čia niekuo dėtos jokios ekonominės krizės. Paprasčiausiai – lėtai, bet įtikinamai ateina civilizacijos, vertybių, kokybės, kiekybės, egzistavimo krizė.
Belieka dar branginti ir tausoti tai, kas liko tikra, kas yra mūsų gyvybės, sveikatos šaltinis, asmeninio, tautinio, gamtinio egzistavimo pagrindas ir susimąstyti apie tai, kas mūsų laukia.
Taigi, džiaukis, žmogau, kol gali, kiekvienu kąsneliu duonos, kiekvienu gurkšniu vandens ir vyno, kiekvienu spinduliu saulės šviesos, kiekvienu įkvėpimu oro. Nieko neatidėliok, bet būk atsargus gyvenimo posūkiuose. Nepersisotink! Sėkmės tau, kol kas dar ne robotui!