Visų pirma, žmonės dažnai bibliotekų vengia, nes ten dirba baisios piktos tinginės. Baisiomis pavadinau ne todėl, kad jos negražios, bet dėl to, kad jų suvokimas apie darbo bei administracijos kokybę yra baisiai žemas. Laimė tiems bibliotekų kolektyvams, kuriuose yra vyrų, – tada tos moterėlės bent kiek pasitempia. Idealiausias variantas, kai bibliotekos direktorius yra vyras, tada tokiose laimingose įstaigose juntama bent jau minimali tvarka. Gaila, bet taip yra toli gražu ne visur. Daugumoje Lietuvos bibliotekų, ypač mažesniuose miestuose ar miesteliuose, yra susiformavę ištisiniai vidurio amžiaus krizę išgyvenančių tinginių lizdai, kuriuos judinti ar ardyti niekas nedrįsta.
Tokiose bibliotekose (sakau, nes žinau) darbas paprastai vyksta taip: anksti ryte bibliotekininkės ateina jau piktos į darbą, visą dieną dirba tuos pačius darbelius, kurių reikšmė yra labai maža ir kurie skaitytojų į biblioteką nepritrauks – registruoja knygas, skaitytojus, atlieka kitus kanceliarinius darbus, kariauja su skaitytojais dėl tvarkos kompiuterių salėse. Kitaip sakant, tie darbai yra jų profesijos buitiniai darbai. Žinoma, nepamirškime, kad būna ilgai laukta kavutės pertraukėlė, į kurią lėkti nepaprastai greit atsiranda jėgų ir valandai grįžta gera nuotaika. Sakot: „O kur mūsų projektai?” Brangiosios, surengti knygos šventę ar pristatymą, vienąkart per du mėnesius pasikviesti kokį rašytoją toli gražu nėra joks projektas. Dabar pradėsite ūžti: „Kaipgi ne, juk dažnai projektus rašom, ir finansavimą gaunam!“
Tik nepasakokit, žinau, kaip elgiamasi su gautu finansavimu (neretai finansavimo suma būna per didelė tiems menkaverčiams projektams, kurių tikslus net pačios sunkiai formuluojate aprašymuose) - dažnai didelė dalis pinigų nuplaukia kanceliarinių prekių išlaidoms, kadangi projektų rašytojos atranda pieštukų ir parkerių nišas, kuriose galima suklastoti sąskaitą-faktūrą. Dar finansavimas yra sėkmingai leidžiamas projekto banketų užkandžiams, kas nėra tokia didelė blogybė, kaip prisipirkti galybę rašiklių ir spalvoto popieriaus. Taip taip, dauguma jūsų būtent taip ir elgiasi.
Kai jau būna įvykdytas projektas, reikia padaryti savireklamą – geriausiai iš kolektyvo berašanti bibliotekininkė skuba rašyti straipsnį. Parašiusi jį, išsiuntinėja mažiausiai dvidešimt tokių pačių straipsnio kopijų įvairiems laikraščiams ir internetiniams portalams, kurie, kaip tikimasi, išspausdins tuos menkaverčius rašinius, įdomius nebent pačiam personalui ar vienam kitam projekte dalyvavusiam žmogeliui.
Dažniausiai tuos straipsnius labai mažai kas skaito, ir jie susilaukia vieno kito komentaro internete iš tos pačios projekto komandos su išmintingai sukurptu komentatoriaus vardu. Ir tada jau atėjo ramybė į jūsų kiemą – galima vėl pusę metų trinti ir taip jau nutrintą kėdę. Nė velnio negalima, norėtumėt. O jei jums atrodo, kad galima, tada jus reikia mažų mažiausiai ištremti ten, kur praėjusiame amžiuje ištrėmė tuos, kurie buvo ištremti per klaidą. Sakau, per klaidą, nes jie dirbo, o jūs nedirbate, todėl būtent jus ir reikia tremti.
Tai štai taip atrodo jūsų darbas bibliotekoje. Tikriausiai ant pirštų galima suskaičiuoti darbo dienas, kuomet iš tikrųjų dirbate taip, kad pas jus norėtų ateiti žmonės. Taip, mielosios, dirbti reikia kiekvieną dieną – sunkiai, su nuotaika, su užsivedimu, su užsispyrimu. Reikia dirbti taip, jog jūsų biblioteka, kuri yra toks svarbus kiekvieno miesto kultūros židinys, būtų patrauklesnė už bet kurį knygyną. Biblioteka šiandien, kaip ir bet kuris centras, kuriame žmonės norėtų užsukti laisvalaikiu, turi būti patraukli tiek išore, tiek vidiniu gyvenimu. Bibliotekoje kažkas turi vykti mažiausiai tris kartus per savaitę. Sakau, mažiausiai, nes savaitėje yra septynios dienos, todėl per likusias keturias galima kalnus nuversti ir pasidaryti visus darbus. O juk ir dirbate ne po vieną. Biblioteka šiandien jau nebėra tik knygų saugykla, į kurią žmonės eis savo laisvalaikiu ir bus tuo patenkinti, nes daugiau neturi kur nueiti ir ką nuveikti.
Biblioteka yra dar vienas laisvalaikio praleidimo centras, su kuriuo konkuruoja tiek sporto klubas, tiek restoranas. Labai liūdna, bet tai grynų gryniausia tiesa. Ir jūsų biblioteka turi būti patrauklesnė už kitus laisvalaikio centrus, jeigu norite, kad žmonės mielai pas jus eitų. Sakote: „Ką turi bendro su tuo knygų skaitymas?” Ogi viską! Ten, kur yra gera ateiti, kur norisi atsivesti šeimą ar draugus, norėsis pasižiūrėti ir į rekomenduojamas knygas, ir tikriausiai keletą jų pasiimti. Juk knygų skaitymas yra labai individualus dalykas – dauguma skaitančių žmonių perka knygas ir skaito jas be jūsų žinios, net nepagalvodami apie tą nuobodumu persismelkusią biblioteką. Ir nesakykite, kad jums trūksta naujų knygų, – tikras literatūros mėgėjas niekuomet nesibodės pasiimti senos knygos. Taigi, brangiosios, vien tik išdėlioti knygų stenduose neužtenka. Reikia iš tikrųjų dirbti.
Dabar aukštu tonu sušuksite: „Mažai moka!” Ne, jums moka per daug. Aš jums mokėčiau perpus mažiau vien todėl, kad jūsų darbo kokybė yra itin prasta. Jūs įsivaizduojate, jog jūsų darbas yra tik atlikti kanceliarines užduotis bibliotekoje? Labai klystate, nes net nesuvokiat, kokia jūsų darbo vieta yra reikšminga miesto kultūriniam gyvenimui. Policininkai gaudo visuotinės tvarko pažeidėjus, daktarai gydo žmones, o jūs nesate tik sekretorės, kurios registruoja naujus skaitytojus ir naujas knygas.
Jūs esate bibliotekininkės. Jūs turite žmones sudominti, kviesti, jūs turite mokėti šypsotis ir juokauti, jūs turite pagaliau suprasti savo profesinę vertę ir nustoti elgtis kaip pačios didžiausios neišmanėlės. Ir tik tada jūs nusipelnysite tos algos, kurią gaunate dabar. Kad ir kaip nenorite to pripažinti, bet kol kas jūs dirbate sekretorių darbą. Tai reiškia, kad biblioteka jums ne vieta. Yra tūkstančiai jaunų tos pačios profesijos atstovų su visai kitokiu požiūriu į darbą, kurie mielai dirbtų jūsų vietoje ir nesiskųstų. Todėl pamąstykite, ar dar ne pakankamai prisivirėte košės tinginiaudamos ir ar norite išsaugoti savo darbo vietą.
Dar vienas balselis nedrąsiai sušunka: „Nėra laiko!” Na, žinot, mielosios, nesugebėjimas turėti laiko, kai beveik nieko nedarai, yra viena didžiausių žmogaus ydų. Žinau, laiko vadyba yra nelengvas mokslas, bet tai yra tiktai jūsų asmeninė problema.
Baigdamos skaityti straipsnį, tikriausiai pagalvojate - kokia čia piemenė jus moko. Tik nejuokinkit, trijų vaikų išperėjimas ir dvidešimties metų kotletų kepimo vyrui stažas intelekto koeficiento nepadidina. Bet, kaip yra pasakęs R.Rolanas, „Jokie išvedžiojimai negali parodyti žmogui kelio, kurio jis nenori matyti.”
Pabaigai noriu pasakyti, kad šitas straipsnis – bibliotekininkėms prie kavutės. O bibliotekų vadovams siūlyčiau apsvarstyti jų darbuotojų profesinį našumą bei naudą įstaigoje.