Pasak jo, pagal Konstitucinio Teismo dar 1998 m. suformuotas išvadas apie Vyriausybės, kaip Seimo patvirtintos institucijos ir prezidento tarpusavio santykius, prezidentė negali skirti ir atleisti ministrų. Ten parašyta labai konkrečiai – ministro pirmininko teikimu prezidentas skiria ir atleidžia ministrus (Konstitucijos 84 str. yra imperatyvus). Kitaip tariant, prezidentė privalėjo premjero teikimu atleisti R. Palaitį.
Jeigu taip neatsitiko, klausia teisininkas, gal tokiu elgesiu prezidentė pareiškė nepasitikėjimą Vyriausybe? Betgi ne, čia nėra ko spėlioti. Aiškindama savo sprendimą ji pabrėžė: „Vyriausybė gali ir turi dirbti“.
Seimas, visos parlamentinės partijos puolė naudotis vienai ar kitai jų naudingu (arba nenaudingu) prezidentės sprendimu, tačiau nė viena jų demokratijos labui neatsitokėjo. Jeigu yra taip, kaip teigia teisės ekspertai, prezidentė ne šiaip prasižengė, bet tiesiog dar sykį pamėgino praplatinti Konstitucijos numatytas ribas.
Kai Švedijos socialdemokratų lyderė Mona Sahlin kadaise panaudojo valstybinę kreditinę kortelę apsipirkimui išleidusi mažą sumą (sakė, kad netyčia), visuomenė ir partija, nežinodama tikėti ar ne, pareikalavo atsistatydinimo. Ji taip ir padarė. Moralinis reliatyvizmas politikoje yra pavojingas demokratinei valstybės sandarai.
Bet kaip dėl situacijos su R. Palaičiu? Čia kaip su vaistų vartotoju, neskaitančiu vaistų naudojimo informacijos. Kol galiausiai perdozuojama. Kai jau būna per vėlu, klausiama, kas kaltas. Taip ir šiuo atveju – ne vieną kartą buvo skambinama varpais dėl to, kaip prezidentė traktuoja Konstituciją, bet Seimas tylėjo kaip žemės priėdęs.
Seimo nariai, atsakingi už įstatymų leidimą, įstatymus, garantuojančius demokratinės valstybės sandaros gynimą ir tobulinimą, patys nesuvokia tų įstatymų laikymosi esmės. Teisus buvęs premjeras G. Vagnorius sakydamas, kad premjerą A. Kubilių galima mylėti arba ne, bet Konstitucijos laikytis būtina. Dabar taikstymasis su prezidentės autoritariniais fasonais, net neslepiama nepagarba Konstitucijai, kuria Lietuvos kaip bananų respublikos įvaizdį.
Žinoma, galima bandyti teigti, kad prezidento galios vienoje ar kitoje valstybėje skiriasi, bet dokumentuotai neteisūs šaukiantys, kad prezidentas Lietuvoje gali skambinti kam nori, kištis kur nori nesilaikant įstatymų, valdžios atsakomybių atskyrimo numatyto Konstitucijoje.
Toks mastymas yra ydingas, jis kuria telefoninę teisę ir pavojingas demokratinės valstybės sandarai. Iš taikstymosi su nesiskaitymu su įstatymais kyla grėsmė visuomenės moralei ir etikai. Šios sąvokos virsta reliatyviomis.
Toks pavojingai infantilus politikų požiūris atspindi tą patį reiškinį visuomenėje. Tas moralinis reliatyvizmas lyg vėžys ėda demokratijos stuburą.
Valdžioje – ir liberalai: E. Masiulis, A. Čaplikas. Bet to liberalumo, turinčio ginti demokratinės valstybės sandarą – nė kvapo. Atvirkščiai. A. Čaplikas piktdžiugiškai mėgaujasi prezidentės sprendimu, o į TV pakviesta konservatorė Rasa Juknevičienė neranda kuo jam atsakyti. Tai – iš to paties teisinio neišprusimo istorijos.
Ar turi premjeras nuryti karčią politinę piliulę - nesėkmę, kaip jam siūlo politologas L. Bielinis? Ne. Tai būtų susitaikymas su neteisingumu ir neteisėtumu. Premjeras elgėsi taip, kaip pridera Vyriausybės vadovui.
Vienas ministras niekada negali būti viršesniu už visą Vyriausybę. Jeigu ir toliau opozicinės partijos Seime demagogiškai bandys išspausti asmeninės naudos iš šio Konstitucinio konflikto, belieka paklausti: iš ko juokiatės, ponai? Juk patys susimovėte.
Ši nesėkmė yra ir pačios prezidentės (bei visuomenės), jeigu ir toliau bus toleruojama tokia savivalė.