Nors invazija į Afganistaną ir vadinama taikia misija, šio karo pradžia 2001 metais, JAV karių nepagarbus, sakyčiau, žeidžiantis Afganistano eilinius gyventojus, elgesys, rodo jų tikrąjį požiūrį į šią šalį ir jos gyventojus. Tokio jų elgesio (korano deginimas, šlapinimasis ant nukautų kovotojų ir kiti) nepavadinsi vien išsilavinimo nebuvimu. Ypač kai tai vyksta ne kur nors pasislėpus, o dažnai atvirai, matant ir jų vadovybei, kurie neabejotinai neleistų to daryti, jei patys tam nepritartų.
Tai daugiau JAV politikos daugelio šalių atžvilgiu, persiduodančios iki eilinių karių, rezultatas. Didžiosios valstybės, tarp jų ir JAV, dažnai nebando ieškoti taikių sprendimo būdų. Netgi atvirkščiai, bando falsifikuoti informaciją, kad tik būtų galima pereiti prie karinių veiksmų (kaip buvo su Iraku). Pagrindinės to priežastys ekonominiai, politiniai interesai, tai yra, noras kitų sąskaita stiprinti agresyviausių (tuo pačiu ir turtingiausiųjų) savo valstybės sluoksnių padėtį.
O prisidengimas demokratijos nešimu, kovojimu su blogais diktatoriais karinėmis intervencijomis, ypač tokiose valstybėse, kuriose ilgus šimtmečius formavosi kitokios (ypač mums vakariečiams) tradicijos ir jas atspindintis valstybės valdymo modelis, yra ne kas kita, kaip jėgos naudojimas ir nepagarba. Visa tai neabejotinai persiduoda ir tokios politikos vykdytojams, šiuo atveju, kariams.
Pastarosios nekaltų žmonių žudynės, ypač jei to priežastis ketvirtos misijos sukeltas stresas, atskleidžia padidėjusios įtampos įtaką žmogaus psichikai. Lietuvoje yra arti 5 tūkstančių 1979 – 1989 metų Sovietų Sąjungos – Afganistano kare dalyvavusių asmenų. Ir visi mes buvome ne profesionalios kariuomenės kariai. Vidutiniškai mūsų buvimo kare laikotarpis – apie pusantrų metų.
Be to ir sąlygos, tiek karinės, tiek buitinės iš esmės skyrėsi nuo tų, kokiomis tarnauja dabartiniai, vadinamųjų, taikių misijų dalyviai. Mes gyvenome lauko sąlygomis tikrąja šio žodžio prasme. Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis kovojant ir gyvenant neigiama įtaka žmogaus organizmui yra didesnė.
Tyrimais nustatyta, kad savalaikis reabilitacinės sveikatos pagalbos nesuteikimas gilina neigiamą įtaką. Lietuvoje tik po daug metų trukusių įrodinėjimų, galų gale, buvo pasiekta šioks toks supratimas: asmuo, atlikęs tarnybą Afganistane ir sulaukęs senatvės pensijinio amžiaus, tapęs invalidu ar bedarbiu gali sulaukti šiokios tokios valstybės pagalbos.
Tačiau lig šiol vengiama 1979-1989 metų karo dalyvius įvardinti karo dalyviais, nėra sveikatos reabilitacinės pagalbos ,,afganui“. Pagalba karo dalyviams labiausiai yra reikalinga tada, kai jie dar yra darbingi, kai jie dar nėra tapę invalidais.
Vytas Lukšys yra Afganistano karo dalyvis (1979-1981)