Šiuo sprendimu teismas įpareigojo mažametę velionio Drąsiaus Kedžio ir L. Stankūnaitės dukrelę perduoti auginti jos motinai. Iki šiol mergaitė yra globojama jos tetos Neringos Venckienės. Mergaitė dažnai būna ir pas čia pat gretimame name gyvenančius senelius, Vytautą ir Laimutę Kedžius.
Penktadienį, mergaitės globėjai N. Venckienei būnant darbe, senelių namuose vykusio aštuonmetės mergaitės susitikimo su motina L. Stankūnaite metu, atvykusi antstolė S. Vaicekauskienė ėmėsi vykdyti teismo sprendimą. Sprendimo vykdymui iš anksto buvo imtasi ypatingų priemonių – į pagalbą pasitelkta policija.
Kiek policininkų dalyvavo šioje akcijoje, galima tik spėlioti, nes mūsiškė spauda nesivargina tikslių faktų pateikti: vienur rašoma, jog dalyvavo trisdešimt policijos pareigūnų, kitur nurodomas dvigubai didesnis skaičius – šešiasdešimt.
Galima suprasti, kad ne visi policininkai išsirikiavo Kedžių namo kieme, policija taip pat blokavo aplinkinius kelius, kad žmonės negalėtų atvažiuoti į įvykio vietą. Buvo pagrįstai baiminamasi, kad susirinkę žmonės palaikys ne L. Stankūnaitę ir valdžios pareigūnus, o mergaitę ir jos tetą N. Venckienę bei senelius Kedžius.
Susidarė keista situacija: visuomenė protestuoja prieš mergaitės skubų perdavimą motinai, tuo tarpu atsakingi teisėsaugos pareigūnai vienu balsu tvirtina, kad besąlygiškai privalo būti vykdomas teismo sprendimas. Prasmingos diskusijos tarp visuomenės ir kompetentingų teisininkų šiuo klausimu, deja, iki šiol neįvyko. Manau, kad tokia diskusija būtina.
Teisininkui G. Černiauskui, kaip L. Stankūnaitės advokatui, gal būt sunkoka objektyviai įvertinti susidariusią situaciją. Taip tvirtinu todėl, kad jis dėl penktadienį neįvykdyto teismo sprendimo drįso apkaltinti Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovę.
Advokatas teigia, kad „akivaizdu, jog dėl kompetencijos stokos ši darbuotoja „sugriovė“ visą akciją“. Advokatas piktinasi, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė „nebuvo išanalizavusi teismo nutarties, kurioje aiškiai nurodyta, jog visos kliūtys privalo būti šalinamos“, ir kad „akivaizdu, jog šios tarnybos atstovė pati ėmė kliudyti teismo sprendimo vykdymui“. Gerbiamo teisininko nuomone, kalta tik Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė, kad penktadienį nebuvo įvykdytas teismo sprendimas.
Aš tvirtinu priešingai: tvirtinu, kad akivaizdu, jog ši darbuotoja buvo vienintelė, kuri atliko savo pareigą, kuri ryžtingais veiksmais užkirto kelią nežmoniškiems vaiko teisių pažeidimams. Nejaugi Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė turėjo ramiai stebėti kaip aštuonerių metų mergaitė tampa smurto auka? Juk mergaitė buvo tiesiog plėšoma į skirtingas puses, tai aiškiai matyti nufilmuotoje medžiagoje.
Apsauginis ir L. Stankūnaitė traukė mergaitę į save, norėdami ją pagriebti ir išsivežti. Seneliai ir A. Skučienė tam trukdė, laikė mergaitę į ją įsikibę. A. Skučienė kaip reikiant susigrūmė su vienu apsauginiu, matėsi, kaip apsauginis ją stūmė, A. Skučienė skundėsi, kad jai praskelta lūpa. Ant grindų parversta mergaitė ne savo balsu klykė, rėkė, kad ji nenori važiuoti, kad L. Stankūnaitė yra „melagė“, „šlykštynė“, „pedofilė.“
Vaizdas buvo klaikus ir baisus. Tai jau ne farsas, kaip šį įvykį įvardijo žurnalistas. Tai tragedija. Ne tik mergaitės ir ne tik Kedžių šeimos, tai Lietuvos tragedija.
Lietuvos tragedija yra ta, kad mes neturime gerų įstatymų, o svarbiausia – tinkamai veikiančių teisėsaugos institucijų, ir visų pirma teismų. Jeigu turėtume normalius teismus, šitokių nežmoniškų įvykių, kaip A. Kedžio dukrelės bandymai išplėšti ją iš namų, kuriuose ji keletą metų gyvena ir skubiai perduoti ją, tarsi kokį daiktą, L. Stankūnaitei, dieną naktį saugojamai apsauginių, tikrai nebūtų.
Kadangi L. Stankūnaitė yra saugojama kaukėtų vyrų, tai reiškia, kad jai gresia mirtinas pavojus. Jau vien apie tai pagalvojus, teismo sprendimas yra nežmoniškas: kaip galima į mirtiną pavojų stumti dar ir L. Stankūnaitės mažametę dukterį?
Pagaliau, net jeigu dukrytė ir norėtų gyventi su mama, esant tokioms sąlygoms, be abejo, reiktų palaukti, kol motinos gyvenimas įeis į normalias vėžes – motina susiras darbą, turės nuolatinę gyvenamąją vietą, ir svarbiausia, nebus dieną naktį saugojama kaukėtų vyrų.
Tačiau akivaizdu, kad mergaitė nenori gyventi su motina. Penktadienį visi girdėjo mergaitės klyksmą. Šiurpu, kad vaikas teškia tokius žodžius motinai, bet tai tikrai ne vaiko kaltė.
Net jeigu manyti, kad vaikas taip daro, kaip bandoma tvirtinti, įkalbėtas senelių ir tetos, vis tiek šito fakto negalima ignoruoti.
L. Stankūnaitė turėjo galimybių išsiaiškinti su dukterimi jųdviejų santykius. Juk L. Stankūnaitei nebuvo kliudoma bendrauti su dukra.
Jeigu L. Stankūnaitė žino, kad duktė iš tikrųjų sakė netiesą apie pinigus, dedamus į raudoną piniginę, apie tris dėdes, kurie mergaitei į burną, mamai matant, kaišiojo „sysalus“, kaip galėjo L. Stankūnaitė nepaklausti dukters: „Vaikeli, kodėl tu sakai, kad taip buvo? Kodėl tu taip sugalvojai? Ar tau kas liepė taip sakyti?“ Bet motina L. Stankūnaitė tokių klausimų dukteriai neužduoda. Motina L. Stankūnaitė sako dukteriai: „Jeigu kas ir buvo, užmiršk“.
O ar gali dukrytė užmiršti? Jai jau aštuoneri metai, dabar ji jau daug ką supranta kitaip negu būdama ketverių metukų. Mergaitė, be abejo, žino ir apie A.Ūso bylą, supranta, kad neteko tėvelio, kuris jau niekada nesugrįš... Sunki dalia ištiko tą mergaitę, bet užuot palengvinus jos likimą, valstybės pareigūnų valia ji tiesiog terorizuojama – juk mergaitė gyvena nuolatinėje baimėje, kad ją „ims“...
Kaip galima drįsti tvirtinti, kad penktadienį mergaitė nepatyrė smurto? Už šitokį viešą melą pareigūnus taip tvirtinančius bausti reikia. Ant mergaitės kūnelio sužalojimų žymės, kaklas įbrėžtas, juk visi matėme, kaip mergaitė buvo tampoma. Mergaitė patyrė ir fizinį, ir psichologinį smurtą.
Baisu pagalvoti, ką turėjo iškentėti tas vaikelis... Nežiūrint to, teisininkai, įskaitant teisingumo ministrą, tvirtina, kad teismo sprendimas turi būti vykdomas, kad jis bus įvykdytas, kad nevykdant teismo sprendimo, keliamas pavojus mūsų valstybei... Advokatas G. Černiauskas tvirtina, kad būtent šio teismo sprendimo nevykdymu „šalis stumiama į chaoso liūną“.
Argi nematome, kad mūsų šalis jau seniai įstumta į chaoso liūną? Kitaip ir būti negalėjo: jeigu teismams leista savivaliauti, jeigu teismų sprendimai prilyginami Dievo žodžiui, kuriuo reikia šventai tikėti ir kurio nevalia ne tik kritikuoti, bet net ir aptarti, nieko kito, kaip tik absoliučios savivalės įsigalėjimo ir tebuvo galima laukti. Kai nevykdomas teisingumas – įsigali savivalė.
Specialiai buvo iškreipta Konstitucijos nuostata apie teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Konstitucijoje pasakyta, kad teismai nepriklausomi, vykdant teisingumą. Kai teisėjas priėmė ir paskelbė sprendimą, teisingumą jis jau įvykdė, tad po to aptarti ir aiškinti visuomenei kaip konkrečiose bylose yra įvykdytas teisingumas tiesiog būtina.
Lietuvoje to nedaroma, visur pasaulyje tai daroma, tik ne pas mus – mes net neturime profesionalių teisės apžvalgininkų, jau nekalbant apie tai, kad nėra jokio visuomenei skirto teisės laikraščio ar žurnalo.
Lietuvos teisininkai nepareiškia savo nuomonės dėl vieno ar kito teismo priimto sprendimo ar nuosprendžio. Aptarti teisėjo priimtą sprendimą laikoma nusikaltimu – kišimusi į teismų darbą (nors tas darbas jau padarytas – sprendimas priimtas), pasikėsinimu į teisėjo nepriklausomumą...
Priėjus iki tokio absurdo, nieko nuostabaus, kad valstybės vardu teismo skelbiamuose sprendimuose pilna prirašyta nesąmonių – popierius viską iškenčia. Jokios kontrolės bei atsakomybės nebuvimas sudarė sąlygas teisėjams degraduoti: juk ką beparašytų sprendime, viskas privalo būti vykdoma. Kartais taip parašo, kad sveiku protu pagalvojus tokių sprendimų net neįmanoma įvykdyti.
Neskaičiau teismo sprendimų ir nutarčių D. Kedžio ir L. Stankūnaitės dukrelės byloje, nežinau, kur šiuos dokumentus galėčiau rasti viešai paskelbtus. Tačiau kaip suprantu, Kėdainių teismas leido imtis prievartos, šalinant kliūtis, trukdančias įvykdyti teismo sprendimą perduodant mergaitę L. Stankūnaitei, tačiau neleido naudoti prievartos pačios mergaitės atžvilgiu.
Gal išmintingesni teisininkai paaiškins, kaip praktiškai toks teismo sprendimas gali būti įvykdytas. Man atrodo, kad sprendimas be prievartos neįvykdomas: juk didžiausia kliūtis, kodėl negalima įvykdyti sprendimo, yra pačios mergaitės nenoras vykti pas motiną.
Kaip galima šią kliūtį pašalinti be prievartos, jeigu mergaitė gražiuoju nesutinka vykti? Tenka ją griebti ir tempti jėga, kaip ir buvo bandyta padaryti penktadienį...
Teismo sprendimas veidmainiškas: teigiama, kad prievarta mergaitės atžvilgiu negali būti naudojama, tačiau teisėjai juk puikiai supranta, kad jeigu mergaitė nenori ir aktyviai priešinasi jos paėmimui ir išvežimui iš namų, be prievartos neapsieisi. Jeigu būtų leista sprendimą vykdyti naktį, kaip kad reikalavo antstolė, gal tada miegančią mergaitę įvyniojus į antklodę, o jai prabudus, „kaldra“ užslopinus jos klyksmą, ir būtų galima išvežti iš namų.
O kas toliau? Ar nors kiek rūpi teisėjams, sprendžiantiems mergaitės likimą, kokia toliau bus jos ateitis? Ar nors vienas teisėjas, kuris sprendė D. Kedžio dukrelės bylas, matė tą mergaitę, pakalbėjo su ja, paklausė, kodėl mergaitė nenori eiti gyventi pas mamą?
Tai, žinoma, retoriniai klausimai. Teisėjai žino ką daro. Prašom vykdyti jų priimtus sprendimus, nes kitaip sugriausite valstybę – įstumsite ją į chaoso liūną.