Kas galėtu paneigti, kad ministrė Ingrida Šimonytė – viena geriausių ekselio lentelių ir ekonominių formulių specialistė Lietuvoje.
Turbūt butų galima suskaičiuoti dar bent kelias dešimtis teiginių apie ministrę Ingridą Šimonytę, kuriuos būtų sunku ar net neįmanoma paneigti.
Tačiau su kai kuriais ministrės teiginiais, nors ir rizikuojant nuo jos gauti į „snukį“ ar sulaukti netikėto VMI pareigūnų vizito, galima būtų, švelniai tariant, nesutikti.
O nesutikti visų pirma galima būtu su perdėm arogantišku ministrės I.Šimonytės viešų pasisakymų tonu ir „visažiniško neklystamumo“ demonstravimu. Beveik kiekvienas pastarojo meto ministrės viešai tariamas žodis tiesiog persunktas panieka „neišprusėliams“ tiksliai nežinantiems, kas yra BVP ar šv. Biudžetas.
Turbūt ministrei išties siaubą kelia vien mintis, kad Lietuvoje gali būti žmonių, nežinančių „Lehman Brothers“ suktybių, pasirodo, kaltų dėl Lietuvos nepriteklių.
Dar nesutikti būtų galima su akla ministrės pozicija, ginant, tarkim, diskutuotinus vyriausybės sprendimus.
Garbusis Seimo pirmininkės sutuoktinis turbūt tai pavadintų „ožkos sindromu“. Tokią dažną ministrės poziciją, labiau panašią į buką užsispyrimą nei į konstruktyvų problemų sprendimą, matyt, suformavo perdėm sausas technokratinis išsilavinimas ir ilgametis ministerijos koridorių „šlifavimas“ , nepriimantis net minties, kad kažkas gali vykti ne pagal lentelėse surašytas formules ar instrukcijas.
Deja , kartais „šviesiajai“ ministrei kūrybiškumo ir improvizacijos akivaizdžiai pristinga. Na, kad ir komentuojant savo sprendimus (pvz. žodis „snukis“ turi kelias dešimtis sinonimų, etc.)
Dar nesutikti galima dėl ministrės požiūrio į kritiką. Bet koks ginčas ar diskusijos siūlymai, priimami kaip asmeniški įžeidimai.
Turbūt reikėtų ministrei prisiminti, kad ji dirba ne būriui biurokratų ar partiniam branduoliui. Jos darbo rezultatus tiesiogiai ir kartais itin skaudžiai jaučia ir paprasti Lietuvos žmonės.
Turbūt ministrei reikėtų priminti, kad ir Vilnius – tai ne Zuokas ar Alekna, bet miestas generuojantis didžiumą Lietuvos jėgos.
Taigi ministrė turėtų tai įvertinti.
Kaip atsakinga pareigūnė – turėtų būti suinteresuota, kad tos jėgos būtų kuo daugiau – dėl to, „prasčiokiškai“ mąstant, turbūt turėtų stengtis, kad pagrindinio Lietuvos miesto problemų būtų mažiau (nepaisant partinių ar asmeniškų simpatijų ar antipatijų miesto merui), o ne piktdžiugiškai ironizuoti ar atvirai tyčiotis, demonstruojant, švelniai tariant, mužikiškos leksikos arsenalą.
Dar ironizuojant reikėtų pastebėti, kad ir kokia protinga bebūtų moteris, bet kojas vis tiek derėtų skusti, neieškant argumentų už ar prieš - tiesiog, kad būtų gražiau.
Nors gal su tuo ir nesutiks būrys internetinių komentatorių iš ministerijos.