Šiuo klausimu Europos Parlamento narė priminė Seimui, kad jis iki šiol neratifikavo ET konvencijos, prie kurios Lietuva prisijungė dar 2007 m. spalio 25 d. ir kuri įsigaliojo 2010 m. liepos 1 dieną, kai ją ratifikavo pirmosios penkios ją pasirašiusios valstybės.
Politikė priminė, kad beveik prieš pusantrų metų, 2010-ųjų pabaigoje, ji jau mėgino atkreipti Seimo dėmesį į šią problemą, bet veltui – konvencija iki šiol neratifikuota ir Lietuvoje negalioja.
Šį kartą buvo sureaguota: Seimo munduro šoko ginti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys. Tik jis sureagavo visai ne taip, kaip buvo galima tikėtis.
Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyrius išplatino šio komiteto pirmininko pareiškimą, kad Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos ...Seimo dar nepasiekė.
Pirmininkas, dėl visa ko apsidrausdamas, kad „šiuo klausimu nėra pagrindinis komitetas“, informuoja, jog komitetas „ne kartą domėjosi šia problema“, kreipėsi į Vyriausybę, ministerijas ir teiravosi apie galimybę kuo skubiau ratifikuoti minėtą dokumentą.
Štai ir didelio darbo rezultatas, apie kurį sužinojome iš R.J. Dagio pranešimo: „2011 m. kovo 15 d. ministro pirmininko potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė dėl šios Konvencijos ratifikavimo ir jos nuostatų įgyvendinimo galimybėms išnagrinėti. Darbo grupės išvadoms ir pasiūlymams buvo pritarta Vyriausybės pasitarime 2012 m. kovo 26 d.“.
Kokios yra išvados ir pasiūlymai, komiteto pirmininkas galbūt nežino, nes neužsimena, bet patikina, kad, kai tik konvencija pasieks Seimą, „bus dedamos visos pastangos dėl kuo greitesnio jos ratifikavimo“.
Ta proga R. J. Dagys išsakė nusistebėjimą neva „Europos Parlamento nariai nežino, jog Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoti Seimui teikia Lietuvos prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius Vyriausybei“.
Supraskite, Seimas niekuo dėtas arba, kaip pastaruoju metu populiaru kartoti, yra „ne prie ko“. Remiantis Seimo komiteto pirmininku, šiuo atveju „prie ko“ yra tik Vyriausybė ir prezidentas (-ė).
Ar tai ir viskas, ką sugebėjo nuveikti Seimas, gindamas Lietuvos vaikus nuo seksualinio išnaudojimo, nors beveik visą jo kadenciją lydi Garliavos tragedijos aidai? Seksualinio vaikų išnaudojimo bylų Lietuvoje esama ne viena, tik ne visos sulaukia didelio rezonanso. Europos Parlamento narė L. Andrikienė buvo teisi, klausdama, kaip Lietuva saugo savo vaikus, ar turime už juos ką nors brangesnio ir vertingesnio. Bet juk tik Seimas, o ne Vyriausybė ar prezidentė gali ratifikuoti konvenciją!
Galbūt Seimo nariams, išrinktiems Lietuvos žmonių, užvis svarbiau jų ramybė, kad niekas net nedrįstų priminti parlamento atsakomybės dėl darbų, kuriems neužteko net ketverių metų? Kaip žinome, R.J. Dagys tikrai nėra iš opozicinės partijos, taigi negalėtų skųstis, kad jam buvo sunku surasti bendrą kalbą su šia Vyriausybe. Be to, vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos konvencija yra tokios svarbos, kad priklausomumas kuriai nors partijai apskritai tampa nereikšmingas.
Negana to, Vyriausybė yra atskaitinga Seimui, taigi Seimas visada gali ne tik pasiteirauti, bet ir pareikalauti, kad Vyriausybė pateiktų klausimą svarstymui. Sunku net įsivaizduoti, kad kelerių pastarųjų metų visą Lietuvą šokdinančio Garliavos skandalo kontekste Vyriausybė būtų atsisakiusi siūlyti ratifikuoti šią konvenciją. Toks scenarijus yra neįmanomas! Suprantama, Vyriausybė didžiausią dėmesį buvo sutelkusi įveikti ekonominę ir finansų krizę, sprendė energetikos problemas, bet juk turime Seimą – Tautos išrinktus atstovus, kurių pirmutinė pareiga yra atstovauti visuomenės interesams. Kur buvai, Seime, visą savo kadenciją, kad neradai laiko šiai konvencijai?
Pradėjus domėtis šia problema į akis krito dar vienas pranešimas. Metų pradžioje buvo skelbta, kad socialdemokratė B. Vėsaitė yra paskirta Seimo atsakingu asmeniu Europos Tarybos (ET) kampanijoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą. Kaip buvo rašoma tame pranešime, ši kampanija yra pavadinta „Vienas iš penkių“, nes, remiantis statistika, vienas iš penkių vaikų Europoje patiria kokios nors formos seksualinį išnaudojimą. O vienas iš svarbiausių kampanijos tikslų – kad ET šalys narės greičiau ratifikuotų minėtą konvenciją. Tada, sausį, B. Vėsaitė sakė, kad „vaikų seksualinis išnaudojimas yra labai skaudi problema, turinti pražūtingų pasekmių – aukos susiduria su didelėmis psichologinėmis problemomis, kurios kartais baigiasi savižudybėmis.“ Ir kas toliau? Visiška tyla.
Palauksime, kuo baigsis darbo grupės, apie kurią užsiminė R.J. Dagys, pasiūlymai. Gal jie per likusius keletą Seimo kadencijos mėnesių kaip nors nukeliaus iki rūmų Daukanto aikštėje ir Gedimino prospekto gale ir netgi bus svarstomi. Bet jeigu to ir neįvyks, tauta labai nenustebs. Nes ir Seimas „ne prie ko“, jis tik laukia, ir jei sulauks, tai svarstys, o jei ne, tai jis niekuo dėtas.