Gal tai tėvų, skatinančių vaikus trūks plyš patekti į universitetą, kaltė, kurie vis dar galvoja, jog baigęs mokslus studentas iškart į pabalusias nuo popieriaus rankeles gaus garantuotą darbo pasiūlymą, susijusį su įgyta specialybe?
O gal tai tėra prestižo reikalas, juk kaip malonu seneliams žinoti, kad jų vaikaitis studijuoja universitete, žinoma, pagal itin perspektyvią ir žmonijos ateičiai naudingą (argi ne visos jos tokios?) studijų programą.
Kitaip tariant, universitetuose iškyla genijai. Vos vos, šiaip ne taip, vargais negalais išlaikę mokyklinius brandos egzaminus (tikrai nesakau, kad visus galima pagal tai vertinti!) naujai iškepti studentai staiga tampa be galo žinių trokštančiais ir kruopščiai besimokančiais jaunuoliais (galvoje kažkodėl iškyla sovietiniuose propagandos plakatuose besišypsantys veidai), o mokslininkai iki šiol kraipo galvas, kaip tiriamųjų smegenys nesprogsta nuo taip stipriai pakitusios informacijos gausos ir galiausiai, iš kur, po velnių, išdygo tas begalinis žingeidumas, prieš tai slypėjęs kažkur anapus?
Tiesą pasakius, Lietuvoje (juk dabar kalbame apie Lietuvą) universitetą baigti net ir ne per daugiausia suinteresuotam mokslu ar apskritai kuo nors studentui nėra taip jau ir sunku.
Neperkrauti tvarkaraščiai, laisvos dienos (taip, būna ir taip, ir net ne po vieną), tarp specialybių dalykų „įkištos“ visiškai bevertės paskaitos - motyvuojama tuo, jog tai skiriama bendram išprusimui.
Palaukite, o kokia tada mokyklų paskirtis? Ir ar bestudijuojant specifinę specialybę neturėtum tikėtis būtent į ją orientuotų paskaitų? Taip, žinoma, visiems reikia darbo, ypač šiuo metu, tačiau prigalvojant visiškai nenaudingų dalykų, kuriuos kažkodėl patvirtina rektoriai ir kiti dėdės, kuriuos pamatai kartą per metus, nenukenčia mokslo kokybė?
Apie pačią kokybę (pamirškime knygas, kompiuterinę techniką ar suolus, juk dėl to tikrai neverta skųstis). Tenka pripažinti, jog dėstytojams trūksta net ne kompetencijos, o noro dėstyti.
Žinoma, yra nemaža dalis lektorių, ne tik puikiai išmanančių savo dėstomus dalykus, tačiau ir sugebančius juos pateikti įdomiai, nepaaiškinamais būdais padaryti lengviau kramtomais ir, keisčiausia, priverčiančius ateiti į kiekvieną vykstančią paskaitą!
Tačiau kiek yra tokių, kurių vedamų paskaitų metu studentai miega (netiesiogine prasme, juk tai nenaudinga net fiziškai) ar filosofuoja migracijos, gyvenimo prasmės ir aukštų materijų temomis. Kitaip tariant, galiausiai iškelia esminę asmeninės egzistencijos šioje aukštojo mokslo sistemoje priežastį ir klausimą – ar man to tikrai reikia?
Deja, bet daugeliu atvejų taip. Kodėl? Puikiai žinote, bet dėl visa ko apačioje rasite klausimą, kuris atsako į šį klausimą.
Iš čia kyla viena idėja. Ar nebūtų paprasčiau sutrumpinti bakalauro studijas bent jau iki 2 metų? Žinoma, netikiu, kad įmanoma per porą metų paruošti būsimą mediką, tačiau kalbėkime apie „orines“ specialybes, t.y., tas, kurias baigę studentai neturi aiškios baigtinės krypties darbo rinkoje.
Pasirodo, ne viskas taip, kaip šaukia universitetų mugėse spalvotų lankstinukų viršeliai „perspektyvu“, „įdomu“, „įgyvendink savo svajonę!“.
Po galais, sutaupykime taip visiems brangaus laiko!
Visi jau antakius raukiantys, šaukiantys apie padidėjusius krūvius ir sumažėjusį laisvalaikį, pagalvokite, ar tikrai jau tiek daug mokotės? Be to, ar universitetas nėra ta vieta, kurioje ir turėtų būti sunku, juk jei jau tai aukštasis mokslas, tai jį ir turėtų baigti tik gabiausi ir sunkiausiai dirbantys studentai?
Be jokios abejonės, nėra viskas taip blogai - besimokydamas universitete studentas įgauna reikalingų žinių, patenka į bendraminčių būrį, kuriame galbūt kitomis aplinkybėmis niekada nebūtų atsidūręs, sutinka visas, tiek moralines, tiek fizines jėgas atiduodančius dėstytojus, kuriems jau dabar norisi padėkoti už pastangas ir pagalbą, tačiau būkime teisingi visų pirma sau – aukštasis mokslas Lietuvoje turi daugybę spragų, kurias reikia, ne - būtina, taisyti.
Pabaigai klausimas darbdaviams – ką pasirinktumėte:
Žmogus, turintis žinias ir gebėjimus.
Žmogus, turintis raštišką žinių ir gabumų įrodymą.