Lietuva (ne tik) lietuviams

Titas Kumpys
Prisipažinsiu: sužinojęs, kad Lietuva nori uždrausti Seimo rinkimuose dalyvauti lenkams, turintiems žaliąją kortą, nebeišlaikiau. Visi sprendimai privalo turėti savo logiką. Šis sprendimas ne tik prasilenkia su ja, tačiau ir toliau deda į šuns dienas mūsų dvišalius santykius su Lenkija. Šioje vietoje manęs netenkina jokie pasiteisinimai: teiginiai, kad lenkai, turintys žaliąją kortą, nėra Lietuvos piliečiai ar bet kokia kita įvardyta šio sprendimo priežastis negali būti įvardyta kaip pakankamai svari taip pasielgti.
Lenkai mėgsta provokacijas: reakcija į Lietuvoje priimtus sprendimus visada būna pasitinkama dirbtinai pakelta gaida - ar tai būtų problema dėl egzaminų suvienodinimo (turi svarių argumentų), ar dėl vietovardžių ir gatvių rašymo tvarkos lenkiškai (galima suabejoti).
Daugiau nuotraukų (1)
Šis žingsnis - tai dar vienas akivaizdus trumparegiškumas ir nesugebėjimas žvelgti į tai, kas vyksta už veiksmo. Žinant mūsų ir Lenkijos turiningą pastarojo laikotarpio konfliktų istoriją, toks prieštaringas sprendimas lenkų tautinės mažumos atžvilgiu bus neišvengiamai įvertintas kaip dar viena provokacija tęsti diplomatinį karą.
Dėl visos šios melodramos man skaudu. Lietuva tampa principinga ten, kur geriau būtų nuleisti „garą“ ir patenkinti kaimynų prašymus ar bent jau leistis į konstruktyvesnį dialogą.
Sakysit, labai „netautiška“ taip elgtis su lenkų „šlėktomis“? Ne visai taip: ko yra vertas nacionalizmas, kuris griauna visos tautos gerbūvį trukdydamas vystyti ekonominį tarpusavio bendradarbiavimą?
Ir apskritai, kiek dar galima vadovautis pasenusia logika, kad savo tapatybę galime sukurti tik apsibrėždami, kas yra mūsų priešai? Žinoma, istorinė atmintis byloja, kad dėl Lenkijos interesų buvome nukentėję, kaip, tarkime, prarasdami Vilnių tarpukariu ar Abiejų Tautų Respublikos laikais.
Nepaisant to, yra kvaila manyti, kad, kita karta, nauji žmonės tęs šią tradiciją. Iš istorijos reikia mokytis apie praeitį, o ne daryti būrimus apie ateitį, nes aišku viena – istorija nemėgsta klonuoti pati savęs.
Be abejo, ir lenkai šioje situacijoje ne šventieji. Jiems tikrai būtų taip pat naudinga šiuo metu nueiti išpažinties. Kodėl? Lenkai mėgsta provokacijas: reakcija į Lietuvoje priimtus sprendimus visada būna pasitinkama dirbtinai pakelta gaida - ar tai būtų problema dėl egzaminų suvienodinimo (turi svarių argumentų), ar dėl vietovardžių ir gatvių rašymo tvarkos lenkiškai (galima suabejoti).
Negana to, tokie pareiškimai, kaip kad „lenkai yra labai patenkinti Latvijos vykdoma politika lenkų tautinės mažumo atžvilgiu“ yra taip pat skaudus politinis dūris mums. Tačiau, iš kitos pusės, kaip reikia reaguoti lenkų atstovams, jei jų tautiečiai piktinasi gyvenimo sąlygomis kaimyninėje valstybėje?
Kiekvienas normalus politikas sieks daryti viską, ką gali, kad tik pagerintų savo įvaizdį, todėl palaikys tautiečių poziciją net ir aukodamas gerus tarpusavio santykius. Todėl supraskime ir lenkų poziciją.
Tiesa, su išimtimis, kadangi tokių veikėjų kaip R. Sikorskis veikla yra sunkiai pateisinama. Į jo langinę dėl dvišalio konflikto būtų galima mesti ne vien akmenis, bet galbūt ir visą Mosėdį.
Pasisakymai, kad lenkai nebuvo okupavę Vilnių ar nuolatinis nenoras bendradarbiauti (pavyzdžiui, atsisakymas dalyvauti ESBO ministrų susitikime) yra sunkiai paaiškinami. Bet vis dėlto, nors lenkai yra taip pat prisidirbę kaip ir lietuviai, laikas pasielgti krikščioniškai ir baigti šią melodramą. Nuolat baksnojant į kitą pamirštama, kad likę pirštai visada rodo į save. Taigi mūsų santykiai su Lenkija – tai mūsų pačių požiūris į save.
Deja, Lietuva to niekaip nesupranta – drama tęsiasi toliau ir lenkai vis dar laikomi nepataisomai godžiais ir pasipūtusiais Lietuvos ardytojais - dėl to jie neturi teisės reikalauti jokių privilegijų mūsų šalyje.
Bet kodėl ne?
Tautinė mažuma Lietuvoje, kuri čia turi pakankamai gilias šaknis ir ilgą tarpusavio istoriją, negali reikalauti išskirtinių privilegijų? Tikrai turi ir ne tik dėl to, kad kitose normaliose vakarų Europos šalyse kaip Šveicarija yra įtvirtintas visiškas tautinis pliuralizmas.
Nors kartą pagalvokime, kad geri santykiai tai nėra tik pagarbumo gestas ar demokratinių principų išpildymas. Tai yra ir mūsų visų gerovės užtikrinimas: tvirtas šalių tarpusavio ryšys reiškia politinę ir ekonominę paramą, daugiau bendradarbiavimo projektų, ekonominių mainų ir kitų iš abipusio ryšio išplaukiančių naudos aspektų.
Tikiuosi, kad nors kartą apie politiką pagalvosime kaip realistai ir sakysime, kad mūsų tikslas – stiprinti savo šalies galią, o ne laikytis neracionalių principų apsimetant terorizuojamu mažuoju kaimyno broliu. Kažkas turi pirmas žengti susitaikymo žingsnį ir parodyti stiprybę pamirštant praeities nesutarimus, viską pradedant nuo švaraus lapo.
Jei bent dešimtadalį viso to įgyvendinsime, garantuoju – BVP paaugs daugiau nei dešimtadaliu. Galbūt net pajusime, kad gyvename draugiškoje Europoje, o ne tarp barbariškų, mūsų tapatumą norinčių sugriauti, genčių.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.