Taip ignoruoti teismo sprendimą turbūt negalėtų jokios pasaulio valstybės teisininkas. Žinoma, jei jis nėra diktatorius, valdantis ne tik minią, bet ir visą valstybę.
Tačiau jei pati teisėja nevykdo teismo sprendimo, ar galima tikėtis, kad teismo sprendimui savanoriškai paklus minia, koncertuojanti prie namo, kuriame įkalinta Garliavos įkaitė? Vadovaujantis teismo išaiškinimu, nuo 2010 m. lapkričio, kai globėja prarado globos teisę, ten uždarytą mergaitę galima drąsiai vadinti Garliavos kaline.
Tačiau Lietuvoje, matyt, drąsių žmonių nebeliko, jei motinos teises ginantis advokatas viešai skundžiasi, kad net psichologai, turintys nedelsiant suteikti pagalbą mergaitei, bijo tos negausios, bet piktos minios. Ir kaip nebijoti, jei Garliavos policija iki šiol negali nustatyti, ar viena medikus išgąsdinusi teisėja nepažeidė viešosios tvarkos?
Todėl drąsus liko tik „Drąsiaus kelias“, kuriuo pasiryžę eiti teisėją ir kitos nepilnametės mergaitės motiną nužudžiusio asmens garbintojai. Drąsiai savo teisingumą gina ir tie, kurie „nemokamai“ surengė nesibaigiantį teatrališką spektaklį, vertą žymaus teatro kritiko Valdo Vasiliausko plunksnos ir mitingų įkvėpėju tapusio Dariaus Kuolio intelektinio meistriškumo.
Gal tie drąsuoliai prie Kedžių, Seimo ir prezidentės vartų ir yra ta pilietinė visuomenė, kuriai ugdyti nuo pat mokyklos suolo dabartinis Švietimo ir mokslo ministras buvusiam ministrui nepagailėjo beveik 4 milijonų litų iš Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų lėšų?
Nors sakoma, kad nemokamų pietų nebūna, tačiau galbūt būna nemokamų koncertų. Kaip ten yra iš tiesų, šiandien - ne pats svarbiausias klausimas. Šį klausimą palikime nagrinėti tiems, kam priklauso patikrinti, kokiems tikslams leidžiami ES ir Lietuvos biudžeto pinigai tuo metu, kai jų trūksta net mokytojams, policininkams ir pensininkams.
Šiandien pagrindinis klausimas - koks Garliavoje užblokuotos mergaitės likimas? Kodėl pažeidžiama pagrindinė vaiko teisė – teisė turėti normalią vaikystę? Mokytis mokykloje? Žaisti su savo bendraamžiais kieme, kuriame nėra ūžaujančios minios, pro kurią tik braute prasibrauna kaukėti spec. pareigūnai, retkarčiais atvedantys mamą į pasimatymą su savo dukra?
Nebūti tąsoma tarsi kokia skudurinė lėlė, kai giminaičiai pešasi su pareigūnais? Nebūti politikų, jais pretenduojančių tapti visuomenės veikėjų ir minios įkaite? Negirdėti tų, kurie mėgaujasi viešai išplatintais pasakojimais apie „negerą žmogų“ – motiną ir kažkokius keistus nuotykius su dėdėmis?
Jei valstybė negali užtikrinti vieno vaiko teisių, kaip galime tikėtis, kad ji užtikrins visų šios šalies žmonių Konstitucijoje ir įstatymuose numatytas teises? Pavyzdžiui, teisę saugiai auginti savo vaikus, nebijant, kad vieną dieną prie tavo namų durų susirinks įaudrinta minia, nusprendusi, kad tu esi blogas tėvas ar motina, blogas politikas, blogas policininkas ar tiesiog – blogas žmogus?
Jei valstybė dar tebėra valstybė, nebėra jokio preteksto laukti, kol bus išaiškinta „visa teisybė“ vadinamojoje pedofilijos byloje. Tokių plačiai išgarsintų bylų Lietuvoje jau buvo ne viena, kai, nepaisant teismo sprendimo, žmonės jau yra seniai priėmę savo sprendimą, kas kaltas, o kas – ne.
Todėl ir ši byla turbūt jau niekad neturės pabaigos ar bent sprendimo, kurį visa Lietuvos visuomenė besąlygiškai laikytų teisingu. Tai neįmanoma, nes dėl to, kas šiuo atveju teisėta ir teisinga, skirtingas nuomones turi net teisėjai, advokatai, prokurorai, vaikų teisių apsaugos specialistai, mokytojai, gydytojai, psichologai. Ir ne tik turi savo nuomonę – šioje byloje beatodairiškai kaunasi visos valstybinės valdžios institucijos, politikai ir tarsi niekuo dėti piliečiai.
Apie politikų nuomones šiuos atveju net neverta kalbėti, nes klausimai, kaip visus tuos ketverius metus, kai vyksta šis procesas, jaučiasi ir auga mergaitė, šiandien jau neturi reikšmės net Teisingumo ministerijoje įregistruotai „Drąsiaus kelio“ partijai. Kaip besibaigtų ši byla, tos partijos kelias veda ten, kur ir visų kitų partijų - į Seimą ar į dar didesnę valdžią.
Kodėl niekam nesvarbu, kad kovos už teisingumą vardan aukojama Garliavos mergaitė? Gal todėl, kad , anot pasakų kūrėjų, ji irgi turi šansą liaudies tautosakoje likti didvyre, tarsi ta nekalta mergelė, metama į slibino nasrus, kad išgelbėtų tautą nuo pražūties?
Galbūt minia kada nors pastatys jai paminklą, kaip pastatė toje vietoje, kur rastas negyvas skrandžio turiniu užspringęs žudikas?
Kartais jau atrodo, kad Marijos žemėje nebeliko nieko švento – kai Kryžių kalne per naktį nugriaunama šv. Mergelės Marijos skulptūra, kažkur pakrūmėse per naktį gali išdygti skulptūra šv. Kedžiui. Ir nieko, visiems gerai. Arba labai juokinga.
Tačiau jeigu kažkam valdžioje dar norisi ką nors išgelbėti – jei ne teisingumą ir praktiškai sugriautus teisinės valstybės pamatus, tai būtų pats laikas išgelbėti bent vieną mergaitę.
Suteikti jai galimybę augti ramioje ir saugioje aplinkoje, kur jos neplėšytų į dalis be galo mylintys giminaičiai. Suteikti jai galimybę bendrauti su kitais vaikais, kurie nieko nežinotų apie jos vaikystę Garliavoje, tėvų ir senelių karus, teismus, policininkų ir minios koncertus.
Būtina suteikti mergaitei galimybę naudotis niekuo nei su Garliava, nei su KGB mokykla nesusijusių kvalifikuotų psichologų paslaugomis, kurie nebijo atlikti savo profesinės pareigos. Jei tokių Lietuvoje nebeliko – kreipkimės pagalbos į tarptautines organizacijas. Nes po to gali būti per vėlu.
Tylioji, dirbanti ir neturinti laiko mitinguoti, norinti ramiai gyventi ir auginti vaikus Lietuva negali leisti, kad pas mus susidarytų sąlygos užaugti savo teisingumu įtikėjusiems breivikams. Beje, Norvegijos siaubas irgi užaugo nelaimingoje tėvų nesantaikos draskomoje šeimoje.
Paprastas pilietis gali paklausti – o kiek tokia mergaitės gelbėjimo operacija mums gali kainuoti? Kodėl mes, Garliavos tragedijoje nedalyvaujantys ir apskritai čia niekuo dėti paprasti žmonės, dabar turime sumokėti už jos laimingą vaikystę?
Atsakymas – todėl, kad ir mes patys kalti. Kalti, nes leidome įsisiautėti tiems, kurie politikos scenoje rėkia nepalyginamai garsiau negu prabangaus namo kambaryje uždarytas verkiantis vaikas.