Kalbėti apie tokio lygio dalykus, kaip LKL likimas, nė neturint prieš save dokumentų, norom nenorom provokuoja būti kažkaip radikaliam, nes taip ir nežinai, kokias tiesas kritikuoji.
Galima manyti, jog tokia prieštaringa informacija apie Eurolygos ir VTB derybas, kurios, kaip aidi balsai, būtų nepalankios Lietuvos krepšinio lygai, nutekėjo taip, kaip paprastai nuteka svarbi informacija.
Tačiau nevertėtų pamiršti, jog tokie gandai yra pats paprasčiausias būdas naujosios lygos kūrėjams pasitikrinti Lietuvos grandų, sporto bendruomenės ir apskritai visuomenės reakcijas ir vieningumą labai svarbiu, gal net tautinio identiteto, klausimu apie Lietuvos krepšinio ateitį.
Tai turbūt pats patogiausias būdas sukelti erzilį ir susiskaldymą vien aidų lygio informacija arba, išvydus visiškai aiškią ir kategoriškai vieningą Lietuvos poziciją dėl prioriteto Lietuvos krepšinio lygai, galiausiai pateikti gerokai draugiškesnį Eurolygos ir VTB derybų dokumento variantą, kuriame gal būtų nešantažuojamas Kauno „Žalgiris“ prarasti Eurolygos A licenziją už atsisakymą dalyvauti naujame VTB projekte, o LKL čempiono vardas vis dar reikštų nacionalinį pasididžiavimą, už kurį suteikiamas kvietimas į Eurolygą.
Įdomu tai, jog Rusijos krepšinio federacija aukoja savo nacionalines pirmenybes ir galbūt negrįžtamai giminiuojasi su kol kas vis dar neaiškios ateities ir perspektyvos VTB sąjunga. Kitaip sakant, rusai ketina atsisakyti savo tiek metų puoselėtos nacionalinės krepšinio lygos ir pereiti į mišrią, tautas ir skirtingus krepšinio lygius neva suvienisiančią Rytų Europos regiono lygą.
Projektas, be abejonės, nori būti didingas ir išdidūs galėtų jaustis jo sumanytojai. Ir jie turbūt geriausiai žino, dėl ko verta aukoti nacionalines pirmenybes. Tačiau mums, kai dalyvavimo jame nauda sukuria nacionalinio lygio auką, renkantis vertėtų apsidairyti atmintyje ir sąmonėje.
Todėl svarbiausiais dalykais kuriant tokius projektus tampa nauda ir auka. Nauda - tai finansinis patrauklumas ir lygos perspektyvos užsiauginti autoritetą tiek pritraukiant vis didesnes investicijas, tiek keliant Rytų Europos krepšinio prestižą bei lygį. Tačiau VTB Jungtinės lygos projekto atvejis yra iš tokių, kuriame naudos aspektas turėtų šmėžuoti periferijoje, nepaisant akies kraštelyje žybsinčių pagundos blyksnių.
Pernelyg akivaizdu, kad LKL nepajėgi atsverti nei esamo, nei projektuojamo VTB turnyro kokybinio ir organizacinio lygio. Bet. Kodėl ši situacija negali tapti spyriu imtis permainų vidaus čempionate, siekiant atnaujinti LKL įvaizdį, prekinį ženklą, rinkodarą, gerinti organizaciją ir pasistengti sukurti patrauklesnę ir pastebimesnę lygą – tokią, dėl kurios nekiltų nuogąstavimų, jog ji realiai nieko verta.
Renkantis pilnavertes LKL ar VTB lygas prioritetas turi būti sutelktas į subtilesnius dalykus. Taigi auka. Šiuo atveju, ji jungia kelis itin svarbius dalykus – tai tradicija, autentiškumas, tautiškumas ir į sveiką protą vis siekiantis prasimušti atsargumo instinktas. Visi šie momentai itin glaudūs ir turi būti apsvarstyti su visomis galimybių variacijomis.
Pavyzdžiui, turėtume prisiminti, kada ir kodėl tik nuo tada prasidėjo Lietuvos krepšinio lygos istorija. Tada siekėme turėti savo nacionalines pirmenybes. Dabar galbūt artėja metas, kai bus sudarytos visos sąlygos savo noru atsisakyti to, ko siekėme ir kuo tapome dėl labai panašaus modelio, dėl ko norėjome turėti nepriklausomas savo pirmenybes.
Vos pilnametė LKL lyga dabar turės puikiausią progą pademonstruoti savo brandą. Tuo tarpu gerokai labiau subrendę Lietuvos sporto grandai-elitas turės dar puikesnę progą pademonstruoti savo prioritetus ir atskleisti tapatybės suvokimą. O galbūt nuo jų pozicijos ir priklausys galia tai ar negalia.
Šiame tekste paranoja nuskambėjo jau bent keliomis kryptimis. Kol neišsipildo, visada atrodo paranojiška. Tačiau niekaip negali apleisti atsargi mintis, jog pasitikėti tais, kurių žemėje dominuoja nepasitikėjimu tiksinti nežinia, būtų itin klastingas ir neadekvatus vos pilnametės nepriklausomybės žingsnis. Pasinerti į tokį projektą atsisakant to, kas esi, ir kur esi Dievas, vadinasi, netekti dieviškų galių, o tam pasiryžtų nebent paauglys, suviliotas dar didesnės dievystės iliuzijos.
Didžiųjų klubų pasitraukimas arba labai jau sąlyginis dalyvavimas LKL ilgainiui taptų stipriu identiteto nesusipratimu. Įsivaizduokime, ką kalbės dabartiniai vaikai, kurie dar tik pradeda žiūrėti krepšinį – jie sakys, kad Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Lietuvos rytas“ laimėjo bronzą ar auksą, na, tame rusų čempionate. O senukai turės visas teises pravardžiuoti „Statybą“. O LKL? O kas LKL?
O kas bus su LKL? LKL liks kaip kažkokia lyga, kurioje, kažkas jau ima įsivaizduoti, staiga miestų ir miestelių gyventojai suplūs į krepšinio kultūros namus žiūrėti, kaip nežaidžia „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Juk didžiausias autoritetas turėtų būti nacionalinio finalo aukso puodas – bilietas į Eurolygą, o ne tai, kas aukščiau stovės internacionalinėje Rytų lygoje – „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“ (pagal principą, kuris penktas ir kuris septintas, taigi, kas aukščiau, tas ir keliaus į Eurolygą, nė neišsiaiškinus tarpusavyje). Todėl ir turi išlikti pilnavertis LKL ne su Kauno ir Vilniaus komandomis, o su „Žalgiriu“ ir „Lietuvos rytu“.
Galbūt pasitikėjimas kitais būtų suprastinas gestas, jei nebūtume ten ir tokie, kur ir kokie esame – Rytų Europos nykštukai, kuriuos gerbia, moka ištarti ir pažįsta (kaip iš Lietuvos - „from Lithuania“) visi krepšinio elito atstovai. O šito jie išmoko ne per vienerius metus, todėl reikia gerbti save už tai, o ne taikytis prie kitų, ypač, kai turi vardą. Mūsų nepriklausomos šalies vėliavos akivaizdžiausias nešėjas ir identiteto skelbėjas pasauliui yra krepšinis. O atsiduoti savo krepšiniu į kitų organizacines ir ideologines rankas būtų tas pats, kaip nesuprasti, kas ir iš kur esi.
Paskutinė paranoja skambėtų taip – o mintyje, lyg patyręs ir atsargus žmogus, visada turi būti pasirengęs atpažinti būsimų sąjungų nebūtinai pačių steigėjų sąmoningą, bet galbūt potencialiai suvienijimui palankią intenciją kai kam kai kada pasinaudojant tokia proga. Nuo vieno projekto iki kito vos tiek pat, kiek nuo meilės iki neapykantos.
Turima omenyje tai, jog VTB projektas yra didžiausias pavojus ne pats savaime ir ne tiek savo formatu, kiek tuo, kokią potencialią grėsmę ir įtaką jis gali turėti būdamas tokios apimties, jei kažkas imtųsi nedraugiškų ir „vienijančių“ veiksmų. Juk kelias atgal gali nebūtinai būti pasiekiamas vos vienu žingsniu.
Vis dėlto paslaptingiausia ir klastingiausia yra tai, jog nei Eurolyga su jos vadovu Jordi Bertomeu pilnai negali suvokti VTB potencijos ir juo labiau mūsų situacijos tame, nei mes galime būti tikri, jog net ir sąžiningi ir dori VTB lygos ketinimai kada nors netaps politiniu įrankiu kartoti istoriją.
Latvija, virpant latvių širdims ir liežuviams, atsilaikė referendume prieš valstybinę dvikalbystę. Ir turbūt nėra taip lengva suprasti, kad tokie nekalti dalykai gali būti itin klastingi. Net jei jie skamba paranojiškai ir net jei VTB projektas yra didelė pagunda, jis taip pat yra toks trapus ir potencialus (potencialus reikšme nenuspėjamai ir neprognozuojamai galingas), jog tuo įsitikinti bus galima tik priėmus sprendimus.
Tai yra geriausia ir blogiausia, kad Lietuvos krepšinio grandai savo rankose turi galimybę išspręsti problemą net nepasirodžius oficialiam Eurolygos ir VTB derybų dokumentui.
Kartais civilizuoti susitarimai atrodo patys necivilizuočiausi ir todėl skatinantys paranoją. O kaip tik ji, paranoja, anot psichologo Matthew Hutsono neseniai padarytos išvados straipsnyje apie tikėjimą stebuklais, yra išlikimo tikimybę gerinantis saugumo mechanizmas. Tuo tegul ir būna pateisinti žmonių išlikimu besirūpinantys paranojikai.