Mergaitė susirgo. Karščiavo, kosėjo, tankiai kvėpavo, ją pykino. Iš poliklinikos iškviesta vaikų gydytoja atvyko pati smarkiai sloguojanti. Pasakė, kad dukrai – virusinė infekcija. Patarė gerti vaistus nuo kosulio ir mušti temperatūrą.
Vakare mažoji jautėsi blogai, karščiavo, kosėjo. Geriant sirupą nuo kosulio, ji staiga ėmė stipriai vemti. Bandydama įkvėpti užspringo ir po minutėlės prarado sąmonę. Puoliau jai per burną daryti dirbtinio kvėpavimo, bet su pirmu pūstelėjimu išgirdau duslų „flop“, kaip įsivaizdavau, skrandžio turinio tekštelėjimą į plaučius. Ir supanikavau.
Bėgiojau po namus pirmyn atgal, kviesdama greitąją pagalbą ir bijodama įžengti į vonią, kur vyras leisgyvei mergaitei darė dirbtinį kvėpavimą.
Pagaliau į kiemą įsuko greitoji. Pamačiau, kad nuvažiavo ne prie to namo ir išbėgau pasitikti. Bėgdama per kiemą, šaukiau, kad eitų pas mus. Medikas neskubėjo. Koja už kojos vilkosi maždaug 50 metų vyras, be jokio entuziazmo ar susirūpinimo. Aš, regis, net šokinėjau vietoje, kaip nekantraujantis šuo, vis prašydama paskubėti.
Kai įėjome į butą, vyras dukrą jau buvo pernešęs iš vonios į svetainę ir paguldęs ant sofos. Mergaitė trūkčiojančiai kvėpavo, bet buvo be sąmonės, veidas ir rankos buvo pamėlę.
Gydytojas ir toliau demonstravo olimpinę ramybę. Atsistojęs per kokius tris metrus nuo ligonės nenuilsdamas klausinėjo, kuo ji serga, kaip susirgo ir dar begalę klausimų, niekaip nesusijusių su užspringimu.
Pagaliau neištvėriau. „Prašau, nebūkit abejingas, apžiūrėkit vaiką“, - mandagiai tariau. Tikrai nuoširdžiai prašiau.
Jis teikėsi prieiti. Pažiūrėjo iš arčiau į veidą, paklausė. Atsistojo, ir, kaip dabar prisimenu, su rudens šlapiu purvu aplipusiais batais sėdo prie virtuvės stalo rašyti. Rašė, man atrodė, ilgai ilgai. Vaikas trūkčiojančiai kvėpavo, be sąmonės, pamėlęs.
„Gal galim važiuoti? Gal galim nuvažiavę užpildyti?“ - klausinėjom su vyru kone verkdami.
Svečiui pabodo šitas smalsumas. „Kuo daugiau kalbėsit, tuo ilgiau rašysiu“, - atrėžė.
Pagaliau viską surašė. Į ligoninę keliavo vyras su dukra, aš likau su mūsų neseniai pasaulį išvydusia antragime. Į greitosios pagalbos automobilį buvo sėdama taip: vyras, su suglebusia dukra ant rankų – į galą, medikas – į priekį, šalia vairuotojo.
Nors automobilyje buvo įrengtas gleivių siurbimo aparatas, deguonies tiekimo įranga, jų niekas nejudino. Jeigu duktė būtų toje mašinoje numirusi, drąsiai sakyčiau, kad prijungus aparatūrą mergaitė būtų galėjusi išgyventi.
Šviesą gale, kur sėdėjo vyras, medikas įjungė bumbėdamas. Ir tik kai vyrui akimirką pasirodė, kad dukra nebekvėpuoja ir jis pro sukąstus dantis pagrasino, kad jeigu vaikas mirs, jis šito daktarėlio taip lengvai nepaleis, buvo įjungti mėlyni švyturėliai ir važiuojama greičiau.
Pasakojimą trumpinu. Reanimacijoje dukra praleido kelias savaites. Sunkų plaučių uždegimą pakeitė sepsis. Kai vaikas ėmė tinti, gydytojai niekuo negalėjo paguosti. Netiko vieni antibiotikai, antri, stipresni taip pat nepadėjo. Viena gydytoja galėjo nuraminti tik tiek, kad pasakė: „Mes tikrai labai norime, kad ji pasveiktų.“ Mano mama broliui prisakė nusipirkti juodus batus.
Tuomet medikai, esu jiems iki širdies gelmių dėkinga, dukrai skyrė vadinamųjų rezervinių antibiotikų kursą. Tai brangiai kainuojantys vaistai. Vėliau sužinojau, kad mums pasisekė, jog jų skyrė. Mat „neperspektyviems“ ligoniams tokie brangūs medikamentai ne visada skiriami, o patiems pirkti negalima, nes už mūsų ligonių gydymą moka valstybė. Mes apskritai galėjome apie tokius vaistus nesužinoti. Mat mano dukra – neįgali. Reiškia - neperspektyvi. Laimė, atsirado medikų, kuriems taip nepasirodė.