Tiesa, išsaugoti jos pavedimų vykdytoją Raimundą Palaitį jai nepavyko, skandalo peripetijose valstybinio intereso apginti nesiekta ar nenorėta, todėl aiškios ir visuomenei priimtinos pergalės, nepakenkdama savo interesams, ji pasiekti nebegali. Dabar tik asmeninių ir prezidentinių pozicijų stiprinimo prasme galima išeiti nugalėtoja.
Jau kurį laiką besitęsiančią politinę situaciją pavadinčiau klampia, slidžia, jau tradiciškai susidarančia pelke, kur visiems sunku išsilaikyti nepaslydus ir nesusiterliojus.
Reikia pabrėžti, jog šiame purve tvirtos, nuoseklios ir kovingos pozicijos toliau laikosi Liberalų ir centro sąjunga (LiCS). Šį kartą, neturėdami ko prarasti, jie persimetė į konservatorių puolimą- LiCS pirmininkas Algis Čaplikas pareikalavo atsistatydinti VTEK pirmininką Remigijų Rekertą, kuris, anot jo, derina sprendimus su partijomis ir vadovaujasi telefonine teise.
Kaltinimai komisijai, kuri privalo būti nepriklausoma, nešališka ir vienodai teisinga – labai rimti, todėl reikia daugiau faktų ir aplinkybių, pagrindžiančių Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nepriklausomumo nebuvimą.
Vien tokio fakto, kaip konservatoriams palankios VTEK išvados, kad FNTT vadovas K. Jucevičius supainiojo viešuosius ir privačius interesus, ar keistų J.Razmos atsiprašymų dėl netinkamų VTEK atžvilgiu frakcijos nario kalbų, neužtenka, kadangi komisijos išvada dėl FNNT vadovo netinkamo elgesio atrodo visiškai logiška ir teisinga.
Nors TS-LKD vadovybės veikla dažnai yra skaldanti, priešinanti ir griaunanti, tačiau šiuo atveju dėl netinkamos FNTT vadovo skyrimo procedūros ir jo neteisėtų veiksmų įvertinimo jų poziciją palaikau, nes naujo FNTT vadovo skyrimo procesas buvo nenormalus ir netoleruotinas.
Šiame kare TS-LKD partijos elito baimės dėl „marsiečių“ buvimo pavojaus yra nepagrįstos, nes konservatorių vadovybė yra daug tolimesnė žemiečiams. Man jie savo elgesiu, vadyba ir kalbomis dažnai atrodo kaip iš tolimosios Andromedos galaktikos, todėl TS-LKD andromediečiai yra nepalyginamai pavojingesni Lietuvai ir jos marsiečiams, žemiečiams (jeigu tokių dar yra likę) ir kitokiems gyventojams.
Šiame kontekste džiugina Vilniaus antrosios apylinkės teismo sprendimas viešai nagrinėti vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Šis sprendimas- bene išmintingiausias, kokį tik teisėsaugos institucijos yra padariusios nuo pat skandalo pradžios.
Tokia teismo darbo pradžia įkvepia pasitikėjimą juo, leidžia objektyviau ir teisingiau susidaryti nuomonę apie bylos dalyvius ir byloje nustatytus faktus visiems besidomintiems šia istorija Lietuvos žmonėms.
Kita vertus, išvengti politikavimo ir tamsių žaidimų, turbūt, nepavyks. Apgailestaujant tenka pastebėti, kad ši byla neleistinai atspindi karus teisėsaugos ir valdžios viršūnėse ir neleidžia jai pereiti į ramesnį, konstruktyvesnį bei krypstantį teisingumo link kelią.
Mindaugas Pliauga