Pernai rudenį statybose žuvo mano brolis. Darbo inspekcija atliko tyrimą, bylos aplinkybės aiškios, tačiau Švenčionių teisėsauga bylos teismui niekaip nesugeba atiduoti. Ji kažko laukia. Brolio žmona - valytoja, dukra - pardavėja, sūnus - studentas, mama ir tėtis - vos gyvi, netekties skausmo sugniuždyti 84 metų senukai.
Dukterėčią per visą bylos golgotą lydėjo mano vyras Naglis Puteikis: kartu su ja buvo brolio krauju permirkusioje statybos aikštelėje, skaitė bylos medžiagą, kurioje – detalūs sužalojimų aprašymai ir sumaitoto kūno nuotraukos. Kartu su ja reikalavo, kad byla kuo greičiau keliautų į teismą, nes kaltininkai yra aiškūs. T. y. - reikalavo, kad teisininkai dirbtų savo darbą, dirbtų sąžiningai. Prokurorai tuo pasipiktino, apskundė Naglį paminant, kaip rašo žurnalistai, „pagarbos žmogui ir valstybei, padorumo, nesavanaudiškumo ir atsakomybės principus“.
Tai buvo spjūvis Spaudos dienos proga mano šeimai į veidą. Juk „Lietuvos ryto“ žurnalistas skambino brolio dukrai, bet tai, ką ji sakė - žurnalistui nesvarbu, jis girdi tik stipriuosius: verslininkus ir prokurorus.
„Washington post“ garbės kodekse įrašyta kertinė žurnalisto pareiga – išklausyti neturinčius balso. Mūsų spaudai šis principas – tolimas ir nepažįstamas. Beje, mano laki vaizduotė įsivaizduoja, kad tokią savybė privalėtų turėti ir šalies vadovas.
Prie brolio karsto tėtis prašė Naglio: žuvo žmogus, padaryk viską, kad byla būtų ištirta sąžiningai. Tėvai, netekę sūnaus, nebijo išeiti į Anapilį. Netektis tirpdo it sniegą jiems likusias dienas. Tik prieš tai nori vieno: kad byla būtų SĄŽININGAI ištirta, nustatyti ir nubausti kaltininkai. Negi tai Lietuvoje yra neįmanoma? Negi nėra ne tik įstatymų, bet ir žmogiškumo? Pasirodo yra tik atstovavimas turtingųjų interesams.
Po „Lietuvos ryto“ straipsnio, buvo nutraukta byla UAB "Meyer& John", kurioje dirbdamas ir žuvo mano brolis, prokuratūrai kilniaširdiškai nusprendus, kad įmonė nekalta dėl darbų saugos pažeidimo. Liko byla tik ekskavatorininkui, kurio valdomo įrenginio kaušas ir sutraiškė mano brolį. Nežiūrint į tai, kad Darbo inspekcija nustatė, jog ekskavatorininkas negalėjo dirbti su šiuo konkrečiu ekskavatoriumi, nes nebuvo juo apmokytas dirbti. Ekskavatorininkas nežinojo, kad šiame konkrečiame įrenginyje yra mygtukas, kurį nuspaudus, ekskavatorius tiesiog sustingta. Jo kabinoje gali šokinėti kad ir beždžionė, jokia svirtis nepajudės. UAB „Meyer& John" „sutaupė“ – neišvertė šio ekskavatoriaus naudojimo instrukcijos į lietuvių kalbą.
Ekskavatorininkas nežinojo apie minėto mygtuko egzistavimą. Jis kabinoje pasisuko, rankove (taip rašoma prokuratūros atsisakyme kelti bylą!) užkliudė svirtį ir kaušas krito, nužudydamas mano brolį. Akivaizdu, kad kaltas ne ekskavatorininkas, o įmonė, neužtikrinusi elementarios darbų saugos.
Kodėl prokuratūra perkelia kaltę nuo UAB „Meyer& John" ant vargšo ekskavatorininko rankovės? Prokuratūra taupo turtingųjų, statybos magnatų, pinigus. Iš paskutiniųjų stengiasi, kad ieškinys būtų iškeltas darbininkui, o ne galingai įmonei. Beje, rašydama prisiminiau, pokalbį prie brolio karsto su kitais šios įmonės darbininkais: visiems UAB "Meyer& John" moka pusę atlyginimo vokeliuose. Apvaginėja mūsų valstybę, o prokurorai jai visaip stengiasi padėti.
Spaudos ir žodžio laisvės dienos proga buvo spjauta į veidą ir visai Lietuvai – surengtas sąjūdiečių Bronislovo Genzelio, Romualdo Ozolo ir Alvydo Medalinsko teismas. Procesas, kaltinantis neteisėtu mitingo organizavimu. Mitingu, kuris buvo skirtas ginti Konstitucines Lietuvos piliečių laisves ir teises.
Keista, kad teisininkai, krimtę Graikijos ir Romos teisę, studijų metais taip nieko ir neišmoko. Neišmoko išminties iš istorijos pamokų. Tiesą sakant, kam teisininkams išmintis, jų keliamose bylose ir nuosprendžiuose – tik įstatymų raidė, tik loginės sekos, dažnai privedančios prie absurdiškų išvadų. Kalba jiems – tik priemonė veiklai pateisinti. Įrankis, jų rankose virstantis maudos nuodų taure. Tokia mirties bausme buvo nuteistas Sokratas, apkaltintas tuo, kad valstybė smunka dėl jo kalbų, kurios tvirkinančios jaunimą, dėl to, kad jis išpažįsta kitus dievus nei oficialieji. Panaši lemtis ištiko ir kitą garsų filosofą – Seneką. Imperatorius Neronas, kurio mokytoju jis buvo, pats padegė Romą, o po to apkaltino Seneką ir įsakė jį nužudyti.
Lygiai taip dabar teisiami filosofai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas, Vilniaus universitete dėstę nė vienai studentų kartai. Esu tikra – ir pačios bylos organizatoriams. Teisininkų klanas valdo šių dienų Lietuvą, užsidėjęs teisuolių kaukes, išsikrakmolijęs baltas apykakles, uzurpavęs įstatymų interpretavimo teisę, todėl neįsileidžiantis į teismus visuomenę atstovaujančių tarėjų, su neslepiama panieka žiūrintis į paprastą žmogų, kuris nesugeba suvokti per tris puslapius besitęsiančio teismo išvados sakinio.
Kai per televiziją kalbama apie teismus, rodoma Temidės skulptūra užrištomis akimis, laikanti teisingumo svarstykles. Mano vienuolikametė dukra niekaip negali suprasti, kodėl Temidės akis užrištos, o krūtinė – apnuoginta. Paaiškinu vaikui, kad lietuviškoji Temidė akla žmogui ir tiesai, ji parsiduoda kaip gatvės mergina tam, kuris padės ant svarstyklių didesnį aukso kapšą. O tada jau Temidė paieškos straipsnių ir loginių vingrybių, kaip pritempti reikiamą išvadą prie reikiamo kapšo. Arba ištempti laiką, vilkinti bylą, kol nesueis senatis ir kaltininkas liks švarus, nusiplovęs rankas.
Jėgos ir teisėsaugos struktūros šalyje yra pavaldžios Prezidentei. Prezidentas – ne prokuroras, tauta iš jo tikisi ne nuosprendžių ir atsakymų pagal teisininkų parengtas išvadas, o išminties ir drąsos. Drąsos valdyti valstybę, tvirtinti moralės principus, o ne teisti sokratus, senekas, genzelius ir ozolus. Tik tironai teisia filosofus. Išmintingi valdovai mokosi iš jų.
Sąjūdiečių, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, teismas vyksta. Prezidentūra tyli. Apsimeta akla, kaip ta apgailėtina Temidė. Patarėjai teisininkai paaiškins Prezidentei, kad viskas vyksta pagal įstatymus. O ar įstatymai nekuriami atsižvelgiant į moralę, išmintį ir ... Konstituciją? Ar konstitucines teises ginantis mitingas gali būti neteisėtas? Prieš 24 metus lygiai toje pačioje vietoje prie Seimo vykusio nesankcionuoto Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės mitingo, skirto Trakų senamiesčiui apginti, sovietinė milicija nedrįso trukdyti. Ir nieks tada profesorių po teismus netampė. Kodėl? Nes valstybė, kurios teisinės normos neturi nieko bendra su teisingumu, morale, sveiku protu, pasmerkta žlugimui. Tokių teisinių normų nesilaikoma, kuriamos kitos, atitinkančios išvardintas vertybes. Tai suprato net sovietinė milicija.
Valstybę naikina teisininkų klanas. Kas išaugino Klonio gatvės bylą iki pūlinio, kuriame murkdosi visa Lietuva? Teisininkų, užrištomis akimis ir širdimis, klanas. Jų įkaitais yra ne tik vargšė mergaitė, kuri tampoma kaip skudurinė Onutė, atimant iš jos bet kokią ateitį. Jų įkaitais verčiami būti mes visi, besirenkantys vieną ar kitą barikadų pusę. Gerai prisimenu, kaip prieš trejetą metų rugsėjo pradžioje visų interneto portalų komentarai buvo tiesiog užpilti Edvardo Munko „Šauksmą“ primenančiais Kedžio tekstais. Juk net nesigilinant, vien permetus akimis, buvo aišku, kad kažkas įvyks.
Tai įvyko – per trejus metus – penkios mirtys. Nes teisėsauga – akla. Ir kurčia. Jeigu nieko nesikeis – ir toliau vyks.
Štai Švenčionėliuose prieš devynerius metus darbininkas medžio apdirbimo įmonėje neteko akies. Dabar jis yra skurdžius, gaunantis kas mėnesį iš valstybės 43 Lt 88 ct. Citata iš jo laiško vienai Seimo narei: „... prie medžio apdirbimo staklių man bedirbant skilo į kelias dalis medžio apdirbimo staklių diskinis pjūklas, ir pjūklo dalis stipriai trenkė i dešinę aki, [dar ir dabar dešinė kaktos puse aptirpusi] netekau akies. Santariškių klinikose buvo atliktos 2 dešinės akies operacijos, pašalinta akis, įdėtas dirbtinis protezas.
Valstybinė Darbo Inspekcija sudarė aktą nelaimingo atsitikimo darbe ir nustatė darbdavio kaltę dėl traumos, bylą perdavė tolesniam tyrimui į Švenčionių rajono Prokuratūrą, byla buvo vilkinama, apskundinėjau Vilniaus Apygardos Prokuratūrai, LR Generalinei Prokuratūrai. Susilaukiau keleto grasinimų, teko sudaryti taikos sutartį su įmone, kurioje dirbau... 9 metus ieškau ir negaunu invalidumo grupės. Mano pajamos už traumą patirtą darbe iš valstybes 43 Lt 88 ct. Po traumos nebuvau nusiųstas į reabilitacijos sanatorijas.
Kelis sykius praeidinėjau dėl grupės, gydytojai nedavė, todėl kad aš nedaviau kyšio. Žinau daugybę atvejų, kai sveiki žmones turi 2 grupę. Aš pavargau nuo viso to ir be kyšio paprastam žmogui sunku kažkur išsitirti, kyšio aš neturiu iš ko duoti, todėl esu stumdomas viens nuo kito. Skaudu, žmonės grupes gauna ir po sąnario operacijos,o čia akies netekau visam gyvenimui, man išties skaudu. Jums rašau iš nevilties. Atsiprašau už sutrukdymą. Ačiū...Dar nepridūriau: gal dar trupučiuką pakentėsiu,o po to bandysiu linčo teismą tam savininkui, pas ką gavau...“