Visi tie daugžodžiavimai trykšta nepasitenkinimu socialine ir ekonomine Lietuvos tikrove, žaižaruoja elementariąja kritika. Juste justi, kaip autoriai prieš rašydami aktyviai išsiplakė savo asmeninių interesų ir siekių botagėliais. Ir, maža to, visi tie žiniasklaidinius plotus privalantys užpildyti marmalai net nėra gardūs stilistiškai skaitalai (K.Vonnegutas sakęs – jei neturi skaitytojui vertingos žinios – bent skaniai rašyk).
Kritika, nuomonių pliuralizmas – gerai. Jos demokratijos artimosios.Tačiau norisi surasti pozityvumo grūdą. Pasiūlymų, matymų kaip turėtų būti kitaip. Gal bent užuominos apie tai, kaip kitaip kitur yra.
Lietuviškumas, sakysite. Jame ne tik kalba neiginių kupina, bet ir vidiniai žmonių pasauliai. Pritarsiu, bet patikslinsiu, kad rašo viešumoje juk ne mūsų vidurkiai, ne dažniausiai pasitaikantys protai.
Rašo viešumoje juk mūsų elitas, inteligentija, verslininkija, šviesuomenė – akademikams geriau matyti, kaip jie vadintini. Kodėl tuomet juos skaitant tas nemalonumas į burną užsuka?
Šiandien atsiverčiau portalo lrytas.lt rekomenduojamą Steve’o Jobso biografiją. Jau ties įžanga pasakiau „oho“, tada pakėliau akis į horizontą ir paklausiau savęs, ar nuveiksiu tiek per gyvenimą, ar sudrebinsiu pasaulį? Retorinis klausimas.
Ir tada supratau, kodėl žmonėms taip patinka rašyti rašinius ir publikuoti juos. Rašinys yra daug pastangų nereikalaujantis, tačiau baigtinis rezultatas, kurį gali apčiuopti, parodyti, dar ir dar kartą pats apžiūrėti.
Argi ne malonu sugeneruoti tokį rezultatą? Ir kuo jų daugiau, tuo maloniau. Todėl ir nesivarginama nieko siūlyti, nes neigti yra greičiau. Greičiau – rezultatų daugiau. O tokiuose rezultatuose plūduriuojant ne taip sunku skaityti steve'ų jobsų biografijas. Tokie rezultatai lyg pakaso niežtinčias vietas.
Būtent taip ir aš, kaip ir tie komentuotojai, padėjau tą knygą į šalį ir lengva ranka sumečiau komentarą. O dabar grįžtu skaityti biografijos. Tikrai bus gardesnė.
Ačiū, kad skaitote. Tai šį rezultatą daro svaresnį.