Šiuo metu aš suprantu puikiai, ką šie žodžiai reiškia ir, manau, supranta daugelis – esi pats sau žmogus – už save ir sau; prieš miegą užmerki akis pats sau vienas. Šiandienos pasaulyje žmonės jaučiasi perkrauti emocijų bei įvykių. Jie pripratę gyventi sau ir su savais.
Ir štai už kampo lūkuriuoja liūdna tiesa – žmonės nebemoka kalbėti. Nerimauja, jaudinasi, džiaugiasi, verkia, didžiuojasi ir tyli. Bijo pasisveikinti, bijo kartu pasijuokti, atsiprašyti, pasakyti „ačiū“, pagirti, išsiaiškinti...
Antoine de Saint-Exupery „Mažajame Prince“ rašė: Le langage est source de malentendus („kalba – nesusipratimų šaltinis“). Argi tai ne visiška tiesa? Juk dažnai užtenka nuoširdžios šypsenos ir žvilgsnio, kad suprastum, kiek žmogui reiški. Pradedame kalbėti ir kartais nusikalbame tiek, kad susipykstame dėl nieko, susigalvojame nebūtų dalykų, idealizuojame.
Tačiau net žvilgsnis dažnai būna suprantamas ne taip, kaip norisi. Čia dažnai įsikiša plačiai vartojamas sarkazmas su savo panele ironija ir mus verčia paranojiškai jų ieškoti kiekviename sakinyje ar žvilgsnyje – viskas vėlgi baigiasi nieko nevertu barniu. Iš pusiausvyros muša ir privalėjimas kažką sakyti. Kodėl „nemaloni tyla“ yra nemaloni? Sėdėtum sau ir tylėtum, į akis žiūrėtum, šypsotum...
Neseniai troleibuse stebėjau, kaip nusičiaudėjo mergina, o draugiškas senukas tarė – „į sveikatą“. Mergina sutriko, nieko neatsakė, nusisuko. Tikriausiai tada dar dešimt minučių galvojo – „kodėl aš nepadėkojau?“. O ne iš pikto, greičiausiai, neatsakė, tiesiog – mes nepratę. Mes nepratę prie santykių ir nepratę prie žmonių.
Mandagus pasisveikinimas vakare su piliečiu, vedžiojančiu šunį miške, žmones išgąsdina (žiū, kitas ir bėgt pradės!) ir nėra čia nieko labai blogo, gal tik šiek tiek apmaudu ir juokinga. Tačiau kartais būna, praleidi šansą kažką pasakyti, paklausti, o paskui, žiūrėk, jau per vėlu ir tai, kas lieka neišsiaiškinta, tiesiog nugrimzta it nuosėdos, pasilieka.
Pati kartais save pagaunu su spyna ant lūpų. Būna, pamatau be galo gražiai apsirengusią merginą ir taip noriu jai išreikšti tą susižavėjimą, tačiau neišeina, nors tu ką (o kiekvienam juk begalo malonu sulaukti komplimento; ypač gatvėje – juk ten niekas nekalba!). Kažkas nutinka smegenyse, tylim, pėdinam toliau sau. Paėję toliau pastebime merginą, dalinančią skrajutes.
Manau, beveik visi esame patekę į tokią situaciją. Mergina nusitaiko ir tiesia ranką su spalvotais užrašais išmargintu popierėliu, o siaubo pilnos praeivio akys išsipučia ir jam lengviau paimti skrajutę (kurią jis išmes už poros žingsnių) nei ištarti žodžius „Nereikia, ačiū“. Kartais papurtom galvą, ar burbtelime ką nors panosėje.
Vieną vakarą ėjau Gedimino prospektu iki Lukiškių stotelės. Vos man įsukus į gatvę, pastebėjau vaikiną. Pasisveikino, paklausė kur einu – pasirodo, į tą pačią stotelę – ir pasiūlė eiti kartu. Kalbėjom apie vakarą, žmones, draugus, lėktuvus ir vaikystę. Vardą jo sužinojau tik pasiekus stotelę. Tuomet įlipau i autobusą, ir tiek. Daugiau nieko ir nereikėjo. Nereikėjo apsimetinėti, bandyti padaryti įspūdį, jaudintis dėl leptelėtos nesąmonės – tyras ir švarus pokalbis.
Kai mes nutylime net menkiausias smulkmenas, visi tie dalykėliai kraunasi kažkur, kur mes to nepastebim ir niekada negalime pastebėti (gal už ausų?). Taip krauname ir krauname tuos turtus, kol ateina laikas, kai jie trukdo mums klausyti, girdėti, suprasti ar gilintis.
Tavo komplimentas, tavo „Labas rytas“ ar „Geros dienos“ visuomet kažkam gali pakelti nuotaiką ar išspausti šypseną. Tavo „Man šiandien begalo sunku“ gali iššaukti kito „Viskas bus gerai“ ir išvengti bereikalingų piktų žvilgsnių.
O kas blogiausia gali atsitikt, jei žmogus nesureaguos į tavo žodžius būtent taip, kaip tikėjaisi? Ogi jis sureaguos kitaip ir niekas nuo to nenukentės.