Kur buvęs, kur nebuvęs, ateina laikas, kai į Protokolus parašo laišką, ir redaktoriaus akis mato, ir širdis sako, kad jį reikia skelbti. Taip ir šį kartą.
Kai susierzinusios mokytojos, kaip jau pagarsėjusi “Ienė Rasa” (a.k.a. Rasa B.), arba jos cecho draugės drebančiais balsais siunčia prakeiksmus, nelyg prieš Marilyn Mansono koncertą, ir skundžiasi, kad reikia “gerbti vyresnį ir Mokytoją” (kapitalizacija netaisyta), o jaunimas negerbia, jos pačios nesupranta, kaip komiškai atrodo.
Jos reikalauja “pagarbos”, kurios niekas iš pareigos neduoda. Pagarba, kaip ir orumas, ir meilė, nėra išlupami ar išsireikalaujami. Nesugebėjai užsidirbti? Kaltink save.
Jaunoji Protokolų skaitytoja Austėja rašo apie tai, kokius prisiminimus palieka mokykla – antivakarietiška, retrogradinė, slapčia (ir ne slapčia) dūsaujanti dėl nepelnytai pamiršto sovietyno.
Mokytojai, čia jūs tokius prisiminimus palikote. Viskas jūsų rankomis sukurta.
— — —
Mokyklą baigiau prieš dvejus metus. Medalį už šiurpiausius atsiminimus galiu užkabinti literatūros pamokoms. Gal šį garbingą apdovanojimą atsiims koks nors amžinai paniurusio veido VU filologyno docentas, reguliariai perintis medžiagą teksto suvokimo užduotims? Ne, ne dėl to, kad literatūra būtų buvusi labai sunki, o mano pažymiai niekaip nebūtų norėję išlipti iš šešetų duobės. Kai perpranti, kokie reikalavimai realiai slepiasi po gražių formuluočių apie loginį mąstymą (esu beveik garantuota, kad daugumai lituanistų išgirdus šituos žodžius, jų galvelės išmeta blue screen of death), kultūrinę ir socialinę patirtį (oi, ne visa ta patirtis yra tokia teisinga, kad būtų galima rašinyje remtis) ar savo požiūrio pagrindimą („Nerašysi, b***, kaip mes norim, tai taip ir žinokis! Dėjom ant to tavo požiūrio“), riebūs dviženkliai pažymiai pasipila lyg kiaušiniai iš produktyvios dedeklės.
Šleikštulį kelia pats suvokimas, kokia absurdiška ir beviltiška veikla teko užsiiminėti tose pamokose. O kur dėsies: nuo to pasityčiojimo iš egzamino tag‘o „privalomas“ niekas dar nenuėmė.
Retkarčiais vis pasidomiu, kokia padėtis tame blankių it nudrengtos šaligatvio plytelės tekstų ir nesibaigiančių isterijų dėl kultūros žlugimo fronte. O gal kas nors keičiasi į gerąją pusę? Nieko per daug gero, meilute, nieko per daug gero. Va, teksto suvokimą ir interpretaciją prisiruošė išimti*, o visa kita turbūt liks kaip buvę. Šiais metais internetuose nuaidi, kad abiturientai bandė suvokti V. Kukulo tekstą.
Prisipažinsiu, ši pavardė man yra simbolis. Tarp visų vienodų, puvėsiais dvokiančių, triedžiančių, isterikuojančių, virkaujančių, žavių, kaip porą savaičių kaimo žvyrkelio pakraštyje pragulėję partrėkštų šunų lavonai, tekstų buvo vienas, kuris sužavėjo ypatingai. Autorius jame iš peties trenkė maždaug tokią mintį: „sovietmetis buvo osom: visi tada skaitė ir net tos nedvasingos, vertybių neturinčios kapitalistinės šiukšlės iš Amerikos pripažįsta, kad ta mūsų karta yra baisingai protinga“.
Įdomu, patenka į protingųjų būrį Kedistanas su savo ryžąja princese ir visi pašalpos laukiantys virkautojai apie neymanomą pragyvianimą lietūvoj, ar čia tik cypautojams apie „literatūros degradavimą“ skirta?
Tai nebuvo išreikšta taip tiesmukai. Vis tik tai buvo gerokai atviresnis ir aiškesnis pasisakymas nei įprastinės menopauzės kamuojamų kerpių raudos apie tai, koks sugedęs, vertybių neturintis ir beviltiškas yra šiuolaikinis jaunimas ir kaip „anais laikais“ buvo geriau. Tų žodžių, savyje be problemų sutalpinančių visą literatūros mokymo apverktinumą, autorius buvo tas pats V. Kukulas.
Normalaus literatūros mokymo nėra. Literatūros programa mokykloje yra šventykla. Šventykla, kurią sau pasistatė arogantiški lituanistikos padangių žvirbliai, kažkada, paleolito laikotarpiu, apsigynę kokią tai disertaciją ar bakalaurinį Viešnamyje prie upės. Šventykla, kurios marmuras — jų tekstai. Auksiniai rūbai — nebepamenantys, kaip šypsotis, veidai. Smilkalai — menamas dvasingumas. Tik jų Efese nėra žaliavų ir Artemidės šventyklos didybe čia net nekvepia. Jų šventykla — mėšlo krūva už eilinio Suvalkijos ūkininko tvarto. Jų auksiniai apdarai — kelios plunksnos, kurias pametė to paties ūkininko vištos. Jų smilkalai — šviežutėlis žalmargės pyragėlis, švystelėtas mėšlo krūvon ir skleidžiantis adekvatų situacijai aromatą.
Į tą smirdančią skylę, privalomo modulio ir privalomo egzamino grandinėmis surakinti, atvaromi mokiniai, kuriems duodama privilegija — pagarbinti savo pačių didybėje ir sovietmečio nostalgijoje skęstančius žvirblius. Kai kurie po tam tikro laiko keliaklupsčiavimo ir patys noriai jungiasi prie pasipūtusio jų pulko: „Taigi tas jaunimas tikrai durnas, bedvasis, be vertybių ir beviltiškas. O kodėl? O todėl, kad visi kukulai, daujotytės, tamošaičiai ir daugirdaitės taip sako“.
Tai yra paskutinė reikšminga to lituanistų bataliono, kurio galiojimo laikas pasibaigė jau senių seniausiai, tvirtovė. Jos jie taip lengvai neatiduos. Prieš keletą metų pasigirdo šnekų, kad gal vis dėlto lietuvių kalbos egzaminas neturėtų būti privalomas. Oooo, kokią tada kalbą skėlė viena iš pagrindinių šventyklos deivių, Z. Nauckūnaitė: „kurti ateitį mokytojui lituanistui šiandien – tai tikra rezistencija už kalbą, už tautą, už vaiko sielą, prieš neteisybę, prieš pseudovertybes, prieš bet kokį absurdą“.
Ėėėė, ponai ir ponios… Ne per daug čia sau pareigybių prisiėmėte? Nepamiršote, kad visų pirma esate mokytojai? Nepamiršote, kad Jums reikia mokinius kažko išmokyti? Gal grįžkite prie šito, nes diegti vertybes ir ugdyti mąstymą Jums, oi, kaip nesiseka (mąstymo Jūs net neugdote). Geriausiu atveju išugdomos be laiko susenusios kerpės, visokiuose merdėjančiuose literatūriniuose laikraštpalaikiuose pezančios apie susvetimėjimus, degradavimą ir verkiančios, jog Pareigytės implantai populiaresni už kokio tai docento naują knygiūkštę. Suprask, čia dar vienas įrodymas, jog Lietuvą ištikusi baisingai gili vertybinė krizė, nuo kurios gali išgelbėti tik skubi a la Kukulas išminties injekcija.
Literatūros mokyklinė programa pastatyta ant beviltiškai nuo gyvenimo realijų atsilikusios lituanistų šaikos ego glostymo ir iš to išplaukiančių trydos ir bėdavojimosi. Tai yra giant load of crap. Everest of crap.
Visi tekstai, pateikiami mokiniams, yra stebėtinai panašūs. Taip pat ir apie tą patį. Susvetimėjimas, degradacija, vertybių krizė, šlykštus jaunimas, šlykštūs Vakarai su savo dar šlykštesnėmis vertybėmis, kurios sugriovė tyrąją Lietuvą, išugdytą tauraus sovietmečio, dar šlykštesnė anglų kalba, kurią reikia ginti na*** iš Lietuvos, knygų nebeskaitanti visuomenė, išvešėjęs materializmas ir visokie tai pasaulio našlaitystės jausmai.
Visi tekstai, kurie yra (buvo) pateikiami vyresnių klasių mokiniams kaip medžiaga pasiruošti egzaminui, yra nesibaigiantis triedimas šitomis temomis. Visi suvoktini tekstai kabo ant šitos siauros požiūrio gijos. Nieko kitko nėra. Atrasti kažką, kur būtų parašyta „Na, klausosi žmonės Zvonkės ir šeškių. So what?“, yra žygdarbis. Jau nekalbant apie sveiką požiūrį į lietuvių kalbos kitimą bei užsienio kalbų vaidmenį tame.
O, žinote, koks yra receptas nuo išvardintų negandų? Ogi reikia skaityti aukštos vertės kūrinius, kuriuos, surprise, surprise, parašė ta pati sugižusi lituanistikos grietinėlė. Va, tada išsispręs visos mūsų garbingos tautos problemos. Tapsime dvasingi kaip koks budistų vienuolis, kupini vertybių, išmintingi, taurūs (o prie progos dar SSRS atkurti paprašysime ir prie jos prisijungsime, kad vėl galėtume „daugiau skaityti“) ir iš aukšto galėsime stebėti supuvusius Vakarus, kurie tuo metu skęs MTV, mados savaičių ir ištvirkimo liūne.
Tik kad skaityti tas aukštos vertės rašliavas, įtariu, yra ne ką maloniau nei kramsnoti žvyrą iš Jurbarko karjero. Pradėjus masiškai lukštenti tuos pasibėdavojimus, sumuštume visus savižudybių rekordus. Gyvenime neteko skaityti panašaus tirštumo atmestinai parašytos depresūchos, keliančios nenumaldomą norą prie smilkinio pridėti elektrinį grąžtą ir jį įjungti.
Ir vis tik teksto suvokimas yra dar visai nieko. Pagrindinis patiekalas ant stalo — interpretacija ir rašinys. Teksto suvokimas yra pavyzdžiai, kaip reikia mąstyti. Rašto dalis patikrins, ar perėmei „teisingą“ mąstymo modelį.
Pirma skaitei, kaip apie nebūtas problemas triedė profesionalai, dabar triesi pats. Triesti stengsiesi identiškai. Priešingu atveju kentės tavo pažymys. Gerai kažkas yra pastebėjęs: kalbant su lituanistais egzistuoja tik dvi tiesos: jų ir neteisinga. Tai — aksioma. Ginčytis beprasmiška. Bent kiek kitokia ir bent kiek mažiau triedžianti nuomonė yra neteisinga by default. Ne? Siūlau parašyti, kad Saliutė buvo visai ne nečiulbėti negalėjusi mūsų lakštingala, o isteriškai emocionali, neapsisprendusi nesubrendėlė, rašiusi apverktinai vienodus ir menkaverčius eilėraščius, kurie nuo šiuolaikinių trylikinių snarglių kūrybos skiriasi tik tuo, jog rašoma būdavo rimuotai, o kartais ir apie tėvynę. Parašykite apie tai, kad jaunimas nėra sugedęs, o anglų kalba lietuvių kalbai nekenkia taip pat yra pasiūlymo dalis. Matysite, koks bus rezultatas.
Mąstyti taip, kaip mąsto arogantiškieji žvirbliai, neužtenka. Reikia ir jais remtis. Ilgainiui supranti: jei koks užsienio autorius parduotų kelias dešimtis milijonų savo knygos egzempliorių ir gautų Nobelio premiją, bet kokia tai vietinės reikšmės primadona pasakytų, jog jo kūryba yra bevertė, nerimta ir kaip čia tos premijos niekas iš VU filologyno negavo, tai toji būtų teisi. Lietuvių kalbos kabineto ribose. Ir taip visais klausimais.
Tie rimtieji entelektualai yra patys sau rašinių temos, patys sau teksto suvokimai, patys sau interpretacijos, patys sau kontekstas ir patys sau argumentas. Kitkas — neatleistinas užribis, kuriame pėdų nenudegęs pasivaikšto vos vienas kitas mokinys.
Jie tą užribį mielu noru sunaikintų. Sunaikintų kompiuterį, nes anas yra iš Vakarų atėjusi blogio, ištvirkimo ir populiarios literatūros gamykla, skirta sunaikinti šlovingą sovietmečio palikimą. Sunaikintų blogosferą, nes tai yra „nerimtos nesąmonės“ (vienos privačiai vaikus mokinančios lituanistės žodžiai) ir išvis net ne literatūra. Sunaikintų hausus, britnes, gagas ir apskritai viską, kas pabuvojo šalia anglų kalbos, o vietoj šiosios mokykloje lieptų nagrinėti dar daugiau savo pasibėdavojimų. Jie mielu noru literatūroje ir kultūroje nepaliktų nieko kitko, išskyrus save, kad mes neturėtume pasirinkimo ir mums tektų dvėsti nuo jų trydos tvaiko.
Nors… Iš dalies negali jų kaltinti. Plunksnos žmonės visgi. Tik, bėda, nelabai skaitomi. Vis kirba įtarimas, kad įtraukus kokio tai paliegusio, susiraukusio rašytojėlio tekstuką į pratybų sąsiuvinį, tos rašliavos perskaitymų kiekis bent jau padvigubėja. O būti skaitomiems visgi norisi…
Čia verta paminėti vieną įdomią detalę. Visa ta „vertingąją“ literatūrą kurianti chebrytė yra siaubingai alergiška žodžiui „populiarus“. Bet kokia populiari literatūra jiems yra bevertė. Tai yra užkalniai ir eglės černiauskaitės, jie dėmesio nenusipelnė. Nenusipelnė, nes populiarūs. O kadangi populiarūs, tai ir beverčiai. By default. Visos diskusijos, kad populiarioji literatūra irgi yra literatūra ir turėtų turėti savo vietą akademinėje sferoje, prasideda ir baigiasi konstatavimu, kad nerimta, vertės nėra ir vsio. Šekspyrą turbūt taip pat su malonumu iš programų išmestų ir jo vieton kyšteltų ką nors iš savo chebros, bet tai jau būtų pernelyg ryškiai žibantis idiotiškumo švyturys.
Bet visgi turbūt pasipūtusiose galvelėse kirba mintys, kad kažkas čia negerai. Gi tokie dvasingi, tokie taurūs, tokie rimti, tokius minčių grynuolius puoselėjantys, tokia išmintimi besidalijantys, o skaitomi ne ką labiau nei kokia kazachų poezija originalo kalba ištuštėti baigiančiame Dzūkijos kaime. Negerai…
Tik mintis ieškoti problemos savyje jiems nekiltų dar iki kito ledynmečio. Todėl reikia tą skausmingą nepopuliarumą sudvasinti iki totalaus absurdo. Tai, kad tavęs neskaito niekas išskyrus kolegas, žmoną ir abiturientus, lietuvių kalbos diktatoriams yra kokybės rodiklis. Praktiškai nenuginčijamas
Na, atsiprašau. Tai, kad nesi skaitomas, nėra dvasinga (tai, kad esi, taip pat). Tai yra blogiau nei tai, kai visi tavo skaitytojai yra paauglės, ant riešų besipjaustančios vieno žymaus hermafrodito inicialus. Tai reiškia, kad tavo prekė — tekstas — yra, švelniai tariant, nepavykusi. Patogi kaip medinės pagalvės, funkcionali kaip skysti aukštakulniai ir graži pažiūrėti kaip formaline mirkytas lavonas. Ne, ponai ir ponios, ne. Literatūra, kad ir rimta, neprivalo būti atgrasi ir kankinančiai nemaloni skaityti. Ir čia jau Jūsų, tų „aukštosios“ literatūros meistrų, problema, jei to nesuvokiate.
O galop šita šaika vis tiek nueis velniop. Dings iš mokyklų, iš egzaminų ir viso kultūrinio gyvenimo. Bus išginta kompiuteriais, blogosfera, populiariomis knygomis ir „supuvusiomis“ vakarų vertybėmis. Bus išginta tų, kurie nesibėdavoja ir nenori su nostalgija giedoti ditirambų sovietmečiui, kuriame net negyveno. Jie kuria ateitį. Jie progresuoja. Ir jie nenorės keliaklupsčiauti prieš pasipūtusias žąseles, kurių šlovės valandos seniausiai praėjo. Jau nenori.
Austėja
autorės pavardė Protokolų redakcijai žinoma, kaip žinomi visų komentatorių vardai, pavardės, gyvenamosios vietos, asmens kodai ir kraujo grupės)
—
* Kartu su šia žinia sklandė ir viena labai skani detalė. 2010 m. lietuvių kalbos VBE (kurį ir laikiau) teksto suvokimo užduotyje buvo pateiktas Mindaugo Kvietkausko pasibėdavojimas apie tai, kas per nedvasingi ir nesavalaikiai yra VEKS renginiai. Vėliau pats autorius turėjo progą atsakyti į tuos klausimus. Prisipažino anas, kad ne visus juos ir suprato. Ką jau kalbėti apie teisingus atsakymus. Va, Jums ir teksto suvokimas.
--
Tekstas publikuotas tinklaraštyje Protokolai