Daugelis, vos išgirdęs žodį „serialas“, iškart susiraukia ir, anot jų, juos žiūri tik nusivylusios namų šeimininkės, auginančios vaikus, arba tiesiog kvaištelėjusios moterėlės, nuo ryto iki vakaro sėdinčios namie ir neturinčios ką veikti. Kitaip tariant, jeigu žiūri serialą, mažų mažiausiai esi trenktas, bet dažniausiai - trenkta!
Galime būti tikri, jog meilės tema serialuose yra pagrindinė, bet ne pati svarbiausia. Tai, kad pasakojamoji istorija vystoma būtent šia, širdį virpinančia linkme, tėra fasadinė kūrinio pusė, kuri daugelį atstumia, nes sukelia persaldintos arbatos pojūtį.
Visgi dėl skonio nesiginčijama - vieniems tinka, kitiems ne. Tačiau tas pats daugelis kartoja, jog meilė verčia suktis pasaulį, likę dar sako – kad pinigai suka pasaulį, o protingi tikina– pati Žemė sukasi aplink savo ašį, ir tiek.
Kad ir kaip ten bebūtų, realiame gyvenime mes taip pat trokštame meilės, apie ją svajojame ir jos laukiame. O nusivylę ar nudegę, paleidžiame krištolinį lietų, kurį sugerti tenka vargšei pagalvei.
Netrūksta pavyzdžių, kai du vaikinai, susižavėję viena mergina, grumiasi dėl jos dėmesio arba merginos kimba viena kitai į plaukus dėl joms patinkančio vaikino, o kur dar nuviliojimo atvejai? Taip pat netrūksta ir nutylėtos meilės. Ar tokia patirtis mums svetima?
Vis dėlto šalia sūrstelėjusiame vandenėlyje plūduriuojančios meilės tematikos eina ne ką mažiau reikšmingesni dalykai: darbo paieškos, mokslai, buities rūpesčiai, sveikatos sutrikimai, teisėsaugos neveiklumas (dažnai juokiamės, kad tik seriale galioja kvailoki „Šaraškino“ teisė ir įstatymai. Verta pasvarstyti, kaip pas mus?), priklausomybė nuo įvairių velnių ir kiti netikėtai pasitaikantys iššūkiai, kuriuos žūtbūt reikia išspręsti.
Televiziniai herojai ieško įvairiausių būdų, kaip išeiti iš susidariusios padėties, retkarčiais prašydami patarimo ar padrąsinančio žodžio iš artimiausių žmonių. Pamoko, kaip neprarasti pusiausvyros ir tikėjimo, nes nėra viskas taip jau blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kuo tamsesnė naktis, tuo greičiau nušvinta. Ir neretai jie priima ne patį geriausią sprendimą, dėl kurio vėl kyla nesusipratimų. Kaip sakoma, vienos problemos išsprendimas sukelia naujas problemas. Panašiai ir tikrame gyvenime – vos tik spėjai pakeisti prakiurusį karbiuratorių, o jau girdi, kaip barška guoliai.
Vienas iš antrinių priekaištų – nuobodulys, nėra jokio veiksmo. Ekrane šmėžuojantys žmogeliūkščiai tik sėdi ir be paliovos kalba. Vis kažką aiškinasi, aptarinėja ne itin reikšmingus dalykus ar įvykius ir vėl kalba. Moterys čia kiek „judresnės“ – kartais, kitos - be perstojo, net nuo menkiausio krustelėjimo apsiašaroja ir taip įsibėgėja, kad ašaros ima riedėti it pupos. Įdomu, kiek kibirų priverkta ir nosinaičių prišnerkšta?
Gudrus tas, kuris atsakys! O ar mes ne panašiai gyvename apsupti monotonijos ir atsibodusios rutinos: nuo iki kaulų smegenų įgrisusio darbo, namų ruošos darbų, su nesibaigiančiais skalbimais ir kova su dulkėmis bei kilimais, iki nuolatinio pinigų trūkumo? Mūsų gyvenime tų kasdienių, nervus žalojančių darbų tiek, kiek Šventajame Rašte minima elgetų, nei suskaičiuosi, nei pabaigsi.
Sulaukia kritikos ir banalus scenarijus, esą vis kartojamos tos pačios šabloniškos frazės ir sakiniai. Dialogai pernelyg jausmingi, pilni sentimentalių, saldžių, ausį rėžiančių žodžių, gausių būdvardžių ir kitų ne itin įprastų žodžių. Žodžiu, kalba dirbtinai ir nenatūraliai.
Gerai pagalvojus, apie ką mes kalbame: kaip sekėsi ten ir ten, kas naujo, nuolatinis bėdojimas, apkalbinėjimas, gandų nešiojimas, buitinių temų nagrinėjimas. Visa tai perteikiame panašiu žodynu ir poetika, skirtumas tik tas, kad salstelėjusius būdvardžius iškeičiame į prinokusius ir pritrenkiančius keiksmažodžius...
Sakoma, kad serialuose primityvų turinį bandoma kompensuoti prabangiais drabužiais, išskirtiniais papuošalais bei aksesuarais, brangiais automobiliais ir dideliais, ištaigingais namais, su moderniu interjeru. Visa kita lieka kaip ir nepastebėta ar ne taip ryšku. Ir mes daugeliu atvejų tam, kad nuslėptume savo įgimtą (ar tinkamai neišvystytą) intelekto stygių, griebiamės dirbtinių papuošalų: įmantresnių drabužių, dailesnių priedų, blizgučių, moterys - dažų. Naujesnis kompiuteris, mobilusis, mūsų manymu, turėtų rodyti proto galią, kuri kartais taip apstulbina, kad net galva apsisuka.
Ir tokiais daiktais puikuojamės tol, kol patiems nusibosta juos rodyti ir apie juos kalbėti, kiek kainavo, kur pirkai, kaip gerai tau tinka ir panašiai. Nepamirštant pridėti ir liežuvavimo proceso. Nes tokių, kurie užsiimtų turiningu laisvalaikiu, puošiančiu žmogų, – mažuma. O ir ką gi su juo aptarsi – literatūros naujienas ar ekonomikos balansus ir svyravimus, kai yra kur kas įdomesnių temų ar užsiėmimų.
Nereikia pamiršti ir amžinųjų vertybių puoselėjimo, tokių kaip pasiaukojimas, ištikimybė, užuojauta ar draugystė, ištiesta ranka ištikus nelaimei. Serialai, tiksliau jų sukurti žmonės, akivaizdžiai deklaruoja šias už auksą brangesnes dvasines savybes. Tačiau deklaruoja dažniausiai į akis, o už jų – kaip Dievas duoda. Visgi virtualusis žmogus žmogui nelygus, vieni tik liežuviu gina ir įrodinėja savo vertybes arba jomis naudojasi tuomet, kai paranku, tuo tarpu kiti jų laikosi nuoširdžiai.
Ar tik nėra taip, kad gyvenamoji mūsų tikrovė yra perkeliama anapus ekrano ir, atitinkamai sudėjus įvairiaspalvius kasdienybės akmenėlius į mozaiką, gauname tai, kas sulaukia tokio didelio susidomėjimo ir kartu bodėjimosi, kurį sukelia suvokimas, jog tai mūsų pačių gyvenimas?
O galbūt tai tėra viena iš daugybės sumaniai sukurtų pasakų, paleistų iš stebuklingos skrynios nuoboduliui prablaškyti, o kai kam pasipinigauti?