Ką gi bloga gali padaryti vienas dainorėlis, kuris čia pasirodė, čia, žiūrėk, išvyks? O M. Mansonas – tikras reginys. Jei jaunimėlis nori pasiklausyti jo „kriokiančio vokalo“ – tegu. Jeigu nori pamatyti provokuojantį ir etikos nepaisantį elgesį scenoje – tebūnie. Et, lietuviai, esame pernelyg susikaustę, mums reikia išsilaisvinti.
Muzika iš tiesų padeda išsilaisvinti. Ir ne mes vieni tą pastebėjome. Ajovos valstybinio universiteto tyrėjai taip pat sako, kad dainų tekstai „išlaisvina“: atviri tekstai, kurie ragina imtis prievartos, jėgos, „įskiepija socialiai agresyvų elgesį, daro įtaką agresyvios muzikos mėgėjų pasaulėžiūrai“.
„Journal of Personality and Social Psychology“ paskelbti tyrimai prieštarauja ankstesniems, teigusiems, jog agresyvios dainos „nudrenuoja“ klausytojų polinkį į smurtą ir esą paverčia jį socialiai mažiau pavojingomis formomis. „Tą ypač turėtų suprasti tėvai jaunuolių, kurie klauso tokios muzikos“, – teigia mokslininkai.
Tyrinėtojai parengė penkis skirtingus tipus psichologinių testų, kuriuos atliko 500 studentų, besiklausančių dainų su ypač smurtingais tekstais. Rezultatai parodė, jog jaunuoliai į klausimus atsakė „su agresyviomis asociacijomis, mažiau socialiu požiūriu ir mažesniu pajėgumu palaikyti santykius“, lyginant su jaunuoliais klausiusiais kitokių dainų.
Antras dalykas, kurį parodė tyrimas: poveikis kyla iš turinio, tai yra žodžių, paveikslų, video vaizdų, bet ne iš muzikos žanro. Kas yra nagrinėjęs M. Mansono dainų tekstus, netruks suprasti, kad Egzorcistų asociacija juos taip pat atidžiai skaitė. Paimkime vieną pavyzdį: „Nenoriu būti kaip kas nors kitas, nenoriu būti nė savimi pačiu... mano neapykanta nenori sustoti. Esu prakeiktai laimingas, mes esame skirtingi. Tai mano amerikietiška neapykanta. Nelaužyk jos, nedainuok jos, naudok kumštį, o ne lūpas“. Ir kitą: „Sumušiu namų šeimininkę, nužudysiu tuos, kurie yra už gyvybę, tai, ką tu atsisakai daryti, padarysiu aš“.
Agresija dažniausiai nukreipiama prieš kitus. Bet ne visada. Kartais, kai žmogus, ypač jaunas, jaučiasi pernelyg silpnas, jis tampa savo paties auka.
Pedagogas ir psichologas Walteris Bernero irgi atkreipė dėmesį į M. Mansono fenomeną. Pavadindamas jį „tikru horror stiliaus strategu“, mokslininkas teigia, jog šis tapo „tikru jaunųjų kartų stabu su savo tekstais ir reginiais, prisigėrusiais mirties kultūros: bet neatrodo, kad jis yra įkvėptas autodestruktyvių tendencijų, priešingai, jis yra puikus verslininkas, kuris sugebėjo įsiterpti į muzikos pasaulį, užimdamas iki tol neužimtą vietą“.
Bet ar jaunuoliai sugeba atskirti scenografiją nuo transliuojamos žinios? Dauguma, turbūt, taip. Bet nereikia pamiršti, kad yra dalis jaunuolių, patyrusių tam tikrus sukrėtimus, jaunuolių, išgyvenančių intensyvų liūdesio ar net depresijos laikotarpį, patiriančių savivertės trūkumą, įvairias problemas šeimoje ir mokykloje, universitete, darbe.
Šie jauni žmonės, pasak W. Bernero, daug lengviau pasiduoda destruktyvios kultūros įtakai, kuri kraštutiniu atveju netgi paremia ir sustiprina jų suicidinius ketinimus. „Prisijungsiu prie minių, trokštančių mano mirties“ – skamba vienoje iš atlikėjo dainų.
Daug jaunų žmonių, išgyvenančių įvairiausius psichologinius sunkumus, M. Mansono personaže randa savotišką atliepą to, kas glūdi jų viduje, ypač atstūmimo patirtį, vienišumą, jausmą, kad niekam tu nerūpi, kad esi mažas ir nesvarbus. Juk atlikėjo vaikystė buvo paženklinta nuolat namuose nesančio tėvo, senelio, kolekcionuojančio pornografinius žurnalus, ir kaimyno, jį seksualiai išnaudojusio.
„Nuo mažumės buvau silpnasis, buvau kirminas, sekiotojas, mažytis šešėlis, ieškantis vietos begaliniame šviesos pasaulyje. Galiausiai, tam kad rasčiau šią vietą, turėjau paaukoti savo žmogiškumą. Turėjau pakeisti odą, apsivalyti nuo mano emocijų ir išgyventi ekstremalių patirčių: privalėjau nuolat mestis prieš kardus, kol galiausiai nieko nebejausdavau“ – rašo atlikėjas autobiografinėje knygoje „Ilgas kelias iš pragaro“.
Deja, atlikėjo kelias iš pragaro nebuvo niekas kitas, kaip tik pasilikimas tame pragare. „Mes neturime ateities. Rojus neskirtas man. Dekime pragare kuo greičiau“ – dainuoja jis. Šį pasaulį atlikėjas mato liūdną, kuriame viešpatauja nerimas, tragedija, apgaulė.
Vienoje iš savo dainų M. Mansonas tarsi atskleidžia, kodėl jis ir jo sukurtas pasaulis taip traukia visus šiuos jaunus žmones: „Vaikai mėgsta reginį, bet nesugeba matyti nerimo mano akyse... Nesugeba matyti tragedijos, transformuotos į magiją...“