Apie vaikus teisingai pastebėta iš karto. „…visuomenė dalijasi į stovyklas… . Esame ties mūsų šaliai ir vaikų ateičiai lemtingais sprendimais.” Va, čia tai tiksliai. Su tom vaikų stovyklom tikrai kiekvienais metais darosi vis sunkiau. Geresnes išsidalina jau po Kalėdų. Kainos auga greičiau negu patys vaikai ir į bet kokią stovyklą jų neįkiši, o ten, kur jie nori, neįpirksi. Reikia daryti kokius nors sprendimus, nes jeigu tie balbėsai liks visoms atostogoms namuose, tai tikrai galų gale atsilieps šalies ateičiai - juk tėvams irgi ploto reikia.
O apie darbus kaip gerai: „… šiandien būtina susitarti dėl svarbiausių darbų, nes būtent sutarimo stoka neleidžia mums spartesniu žingsniu eiti į priekį.” Žiauriai teisingai. Va, maniškė jau kokį pusmetį zyzia: „Išnešk į rūsį Kalėdų eglutę, išnešk į rūsį Kalėdų eglutę”. Aš ir sakau: „Čia ką, tau svarbiausias darbas šiai dienai?! Matai, esu užsiėmęs, vis galvoju kaip pažeminti slenkstį, kad neužkliūtų spartesnis žingsnis iki šaldytuvo. Tai kas tau svarbiau: kad išneščiau, ar kad sugalvočiau? Nors galima ir susitarti už nedidelį mokestį, kaip siūlo prezidentė, kad pasidarytų svarbiau, kas tau svarbiau.”
Vėliau prezidentė parodė neapsakomą sugebėjimą pajausti tikrą situaciją Lietuvoje, nes tarsi matydama, kas mūsų namuose darosi, pasakė: „Daug (…) diskutavome, tačiau apsisprendimas ir susitarimas - o tai reiškia, aiškus žinojimas, kur einame - atvedė mus į tikslą.” Aš tai aiškiai pasakiau per tas diskusijas maniškei, kur jai reikia eiti. Pasirodė, kad ten turime eiti abu, ir jau dabar turime tikslą. Važiuosime pailsėti į Peru.
Apie finansus taip pat labai teisingai buvo paskaityta. Net nesitiki, kad ten moteris kalba. „…tik prievolė laikytis finansinės drausmės gali užkardyti bet kokius mėginimus grįžti į neatsakingo išlaidavimo kelią.” Viskas, dabar mano namuose bus griežta finansinė drausmė. Jokių algų atidavimų į „šeimos biudžetą”, net jeigu ir prasidės darbe finansinė griūtis padidėjusiu keliais litais atlyginimu į piniginę. Ją mūsų Vyriausybė sulaikys rizikuodama savo populiarumu ir reitingais. Nes, kaip būna, kai be drausmės, o tik valios pastangomis: kaip kaimynas narkomanas iš gretimo namo vis tiek anksčiau ar vėliau susileis, kaip kaimynas alkoholikas iš gretimo buto vis tiek išgers, taip ir žmona būtinai nusipirks.
O toliau jau buvau priverstas suklusti. „Negebėdami apsispręsti ir susitarti (…) šiandien laidojame nepanaudotus milijonus…” E-e-e, kur tos laidotuvės?! Būtinai norėčiau dalyvauti, gal net duobę padėčiau iškasti. Jūs nesusitarėt, nepasidalinot tai jūsų reikalas, bent jau pasakykit, kur užkasėt, jei nespėjau į pakasynas. Žvakelę atnešiu, gėlę kokią su labai ilgom šaknim pasodinsiu. Gal net gluosnį verkiantį, svarbu, kad pakasinėt leistų. Mes gi tokie žmonės, palaidotais labai rūpinamės.
Daug išmokau apie verslą. „Verslo sėkmė lydi tuos, kurie geba pirmauti - pasiūlyti kažką naujesnio, geresnio, pigesnio.” Gal grįžęs nuo to milijono kapo ir aš kokio versliuko griebsiuosi? Reikia tik sugalvoti, ką čia naujesnio negu dėvėti rūbai, geresnio negu „Gera” gira ir pigesnio negu kiniškos prekės reikėtų pardavinėti. Prezidentė siūlo kažką su lazeriais. O ką, jei gerai nusitaikai, tai ir naujos darbo vietos kuriasi. Į kosmosą, sako, galima šviesti, bet kai kelis su tais lazeriukais šviečiančius į lėktuvus pagavo, tai kažkaip ta kryptimi abejoju.
Apie energetiką vėl paskaitė kaip pirštu į akį. „Po dvidešimt metų išdrįsome eiti energetinio savarankiškumo keliu. Mažiname priklausomybę nuo vienintelio tiekėjo.” Kai pasiryžęs pjoviau centralinio šildymo radiatorius ir stačiau malkom kūrenamą „buržuiką”, maniškė vos greitosios gaisrinės policijos neiškvietė. O paskui, kai paskaičiavo, kiek atsisakę už šildymą mokėti sutaupėm (ant skolos pranešimo buvo parašyta), tai apsiramino. Reikės keisti tik vienintelį malkų tiekėją, nes kaimyno sandėliuką jau patuštinom sieną atplėšę. O ką darysi, į kilpą nelįsi. Tuo labiau, kad dabar tą „…kilpą taip pat atlaisvina saulė, vėjas ir kitos alternatyvos.”, kaip teisingai pastebėjo prezidentė. Saulė, vėjas ir mėnulis, o be malkų viskas - nulis. Tai visa laimė, kad nuo šiol už viską sumokės politikai, nes Grybauskaitė aiškiai pasakė: „Sąskaitos už šildymą rudenį persikels į rinkimų biuletenius.” Čia tikriausiai šiemet į rinkimus vežančiame autobuse vietoj alaus ir degtukų dabar už teisingą pabalsavimą apmokės šildymą. Laukiu nesulaukiu.
Žavi atvirumas. Sako, nenustosiu „asmeniškai domėtis korupcinių įstatymų kilme.” Teisingai, ką tu ten su ta korupciją padarysi, jei nežinosi, kur kreiptis. Seimo nariai tai ne visada išduoda, iš kur čia toks korupcinis įstatymas kilo, nes neapsimoka. Paskui prasideda tikra kova, kuo arčiau to šaltinio prieiti. O ką, geriausia dabar pinigus ir investuoti į korupciją, nes ji sparčiausiai auga net ir per visas krizes. Žodžiu, korupcijai - amžiną karą. Anksčiau nepavyks, nes labai jau išsišaknijusi.
Dar apie pašalpas paguodė. „Diskusija, kas jos labiau vertas - mamos, senoliai ar jaunimas - priėjo akligatvį.” Tai žinoma, kad bus akligatvis, jei diskutuosi visai ne apie tuos, kam priklauso. Juk kiekvienas žino, kad pašalpų labiausiai reikia mums - bedarbiams. Mes jas dabar ir gausime, nes pasakyta: „…verčiau sutarkime, kad (…) paramą skiriame tam, kam labiausiai jos reikia”. Teisingai, verčiau sutarkime. Viskas visi kiti nagus patraukiat, gerai!
O kai jau prezidentė pasakė „Nėra teisybės!”, tai tokios audringos nuotolinės diskusijos tarp jos ir manęs prasidėjo, kad ji tik vos spėjo įterpti savo pasisakymo nuotrupas, kurios pasiekdavo mano ausis: „…abejojame valstybės gebėjimu užtikrinti teisingumą”, „visuomet palaikiau ir palaikysiu ieškančius tiesos.”, „…vykdydami tik savo teisingumą…”, „…teisėjų mantijos jau nuvilktos…”, „…kur varnas varnui akies nekerta”, „Prie to gali bei turi prisidėti ir patys žmonės.” Ir geriausia, ką išgirdau, buvo: „visuomenės atstovus būtina įtraukti ir į teismų darbą.” Tai aš gerai supratau, kad dabar galima bus tokiems kaip aš, pagal tikrą teisybę nuteisti visus nevidonus savo teisme? Va čia tai gerai, seniai laikas! Reikės peržiūrėti, kokią čia bylą galėčiau imti pirmą.
O paskui, žinokit, šiek tiek apšalau. Sako, „…jau apsisprendėme ir įstatymu įtvirtinome, kad neteisėtą praturtėjimą laikysime nusikaltimu.” Ką, tik dabar? O tai anksčiau galima buvo neteisėtai praturtėti?! Ir aš tik dabar apie tai sužinojau?! Kai jau nebegalima. Nors, pasirodo, ne visiems. Seimo ir savivaldybių politikų dėl to netikrins. Bet tai ir teisingai. Kur tu ten neteisėtai praturtėsi, sėdėdamas tuose posėdžiuose? Nebent kokių sąvaržėlių per daug nusipirktum ir nedeklaruotum. Bet tai aš kokių progų praleidau per savo žioplumą, kai galima buvo!
Gerai, kad paskui pradėjo pasakoti apie visokius ten užsienius, tai nebesiklausiau. Neįdomu man, nei aš turiu iš ko ten važiuoti, nei ką. Nebent dirbti kur nors, bet negi prezidentė per savo pranešimą geriausias užsienio darbo vietas išduotų? Tai nuėjau paieškoti alaus iš to pasiutimo dėl pražiopsoto neteisėto praturtėjimo.
Grįžau pačiu laiku. Apie mūsų balius buvo šneka. „O juk sunkiausiais momentais ginamės unikaliomis pasaulyje lietuviškomis sutartinėmis” Čia tai tiksliai. Jau mes kai su kaimynais užplėšiam dainą, tai tokios unikalios sutartinės nuskamba, kad iki miesto centro girdėti. Kiekvienas savo dainą plėšia tuo pačiu metu ir neišsimuša iš ritmo. Visi žino, kad tuo metu mes apsigintume nuo bet kokių pašlemėkų taip susidainavę.
Ir, pagaliau, dėkoju už kelių eismo taisyklių pakeitimus. „Kad dešine ar kaire kelio puse eisime ta pačia kryptimi.” Čia, kiek suprantu, einantiems už miesto, dabar nebūtina bus eiti tik kaire kelio puse prieš eismą. Labai reikalingas pakeitimas. Ačiū. Daugiau tokių išsamių ir aktualių pranešimų! O mes visada Jus palaikysim.