Jau nuo seniausiųjų laikų Lietuvos piliečiai pasižymėjo tolerancija tautinėms mažumoms, gyvenančioms Lietuvos teritorijoje. Įvairių tautybių žmonės mūsų šalyje ieškodavo prieglobsčio, neabejojo, kad mūsų valdovai palankiai juos sutiks.
Lietuviai su kitataučiais išties palaikė draugiškus santykius. Galbūt šių santykių toleranciją lėmė prekybiniai ryšiai, kurie buvo itin svarbūs naujai besikuriančiai valstybei, o gal lietuviai buvo tolerantiški kitų religijų atstovams, kadangi katalikybė dar nebuvo užėmusi stiprių pozicijų mūsų šalyje? Tačiau LDK buvusios tolerantiškumo apraiškos negali likti nepastebėtos. Ypač puikiai kitataučių svarba Lietuvai atskleidžiama, kai Žygimantas Augustas priima iš Čekijos išvarytus žydus bei juos apgyvendina Lietuvoje.
Tai parodo, jog valdovui nebuvo svarbu kitų šalių kritika jo poelgio atžvilgiu, jis jautėsi besielgiantis teisingai. Verta paminėti, jog Žygimantas Augustas buvo vienas tolerantiškiausių LDK valdovų. Galbūt pavyzdį, kaip palankiai sutikti kitataučius savo šalyje, jis paėmė iš Vytauto Didžiojo, labiausiai tautinių mažumų mylimo ir gerbiamo LDK valdovo.
Vytautas Didysis integravo Lietuvoje įvairias tautas: po 1397 m. žygio prie Juodosios jūros jis apgyvendino Lietuvoje (daugiausia Trakuose bei jų apylinkėse) netgi 383 karaimų šeimas. Jo valdymo metais kita tauta, totoriai, užėmė svarbias pareigas valdovo raštinėje, buvo puikūs pasiuntiniai bei žmonės, kuriais Vytautas Didysis bene labiausiai pasitikėjo. Verta nepamiršti ir 1388 m. Bresto privilegijos, kuri Vytauto Didžiojo buvo suteikta žydams, seniausiai Lietuvoje gyvenančiai neluominei bendruomenei. Šia privilegija žydai buvo paskelbti laisvaisiais žmonėmis, taip pat ypatinga tolerancija buvo pareikšta jų išpažįstamai religijai - pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti religines šventes ir uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniams tikslams (nors tai buvo plačiai paplitę, skleidžiant gandus apie žydus).
Už žydų religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės. Tačiau, jeigu ieškotume tikrųjų lietuviškosios tolerancijos ištakų, turėtume stabtelėti netgi ne ties Vytauto Didžiojo epocha, neretai žydų vadinama „Aukso amžiumi“, bet žvilgtelėti šimtą metų atgal – į Gedimino laikus. Gediminas – pirmas valdovas, parodęs ir skatinęs toleranciją. Savo laiškais jis kvietė įvairių tautybių bei religijų atstovus į Lietuvą, žadėjo jiems puikias galimybes prasigyventi.
Taigi senoji Lietuvos istorija yra kupina tolerancijos tiek įvairioms religijoms, tiek įvairių tautybių atstovams. Tačiau kodėl šiandieninė Lietuvos visuomenė užmerkia akis prieš faktą, jog ir LDK valdovai, ir visuomenė nuo senų laikų sugebėjo palankiai bendrauti su kitataučiais? Argi lietuviai tapo nacionalistais šiais paskutiniais dešimtmečiais? Ir, jeigu taip, iš kur to nacionalizmo ištakos? Naivu būtų teigti, kad mes tapome Tėvynės patriotais... Ironiška, tačiau patriotai, kurie emigruoja iš savo Tėvynės, toli gražu nėra patriotai.
Galbūt lietuviai mano, jog emigraciją iš Tėvynės pateisins niekindami kitataučius ir skatindami lietuvišką nacionalizmą. Tačiau tai tikrai nėra išeitis... Galbūt koją pakiša ir lietuvių tautiniai charakterio bruožai (ypač begalinis užsispyrimas) bei ilgalaikė atmintis, atsimenant blogus įvykius...
Štai Vilniaus kraštas šiandien kelia įvairius lenkų ir lietuvių tautybės žmonių nesutarimus. 1920 m. Lucjanas Želigowskis užgrobė Vilniaus kraštą, Lietuvai buvo išties sunku tarpukariu gyventi be šio mūsų valstybei itin svarbaus krašto (juk Lietuva tarpukariu buvo nepriklausoma, būtų galėjęs veikti Vilniaus universitetas, tačiau Vilniaus krašto praradimas atėmė šią galimybę iš mūsų, teko įkurti universitetą Kaune). Šis įvykis buvo vienas skaudžiausių mūsų šalies istorijoje, juo labiau, kad lenkai visuomet buvo svarbiausi mūsų sąjungininkai įvairiose kovosi, su Lenkija mes turėjome netgi bendrą respubliką - ATR.
Tačiau reikia mokėti atleisti. Juk šiandieniniai lenkai yra nekalti dėl to, kad jų protėvis L. Želigowskis prieš beveik šimtą metų su savo armija okupavo Vilniaus kraštą! Vis dėlto lenkų tauta mums labai dažnai padėdavo sunkiomis situacijomis (1569 m. pasirašyta Liublino unija, sujungusi Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę, padėjo Lietuvai nežlugti, nes Maskvos kunigaikštystės grėsmė buvo pernelyg didelė, kad Lietuva be jokių sąjungininkų atsilaikytų prieš ją). Tad tolerancija kitų tautų atžvilgiu mums yra būtina, nes dabartinė Lietuvos valstybė nebūtų susiformavusi be tų tautų pagalbos.
Šiandieninėje Lietuvoje tolerancijos stoka sukelia įvairias problemas. Tolerancija yra reikalinga, norint atgaivinti pašlijusius dabartinius santykius su kitataučiais, o tolerancijos pradžiamokslis turėtų prasidėti šeimoje bei mokykloje. Ypač sudėtinga situacija šiandien yra lietuviškose mokyklose, kuriose vyksta lenkų tautybės mokinių pašiepimas, neretai peraugantis į jų diskriminaciją. To neturėtų būti, kadangi iš tiesų visi žmonės yra lygūs.
Lietuvos Respublika jau nuo 1991 m. priklauso Jungtinėms Tautoms, tad Lietuvos piliečiai privalo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurios 1 straipsnis skelbia: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“.
Mes privalome mokėti atsižvelgti į kitataučius bei suprasti, kokį svarbų indėlį jie yra įdėję į mūsų šalies istoriją, taip pat tolerancija mūsų visuomenėje privalo tapti ne vien būtinybe, bet ir svarbą turinčia vertybe. Tik būdami tolerantiški, mes pagerbsime savo Tėvynės istoriją.
***
Kotryna Kriaučiūnaitė