Viskas prasidėjo dar kovo 4 d., sekmadienį. Man būnant Vilniuje paskambino į mobilųjį telefoną asmuo ir prisistatė policijos pareigūnu Mindaugu Kairiu iš Kauno. Jis teigė, kad aš ką tik Kaune padariau KET nusižengimą ir nesustojau stabdomas pareigūnų. Išgirdau, kad įvykio aplinkybės yra užfiksuotos ir nufilmuotos, dėl ko man gresia didelė bauda bei teismas. Išgirdau, kad man nepavyks išsisukti, suras mane per darbovietę. Pareigūnas pasiūlė nedelsiant atvykti į Kauną ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes.
Aš minėto pareigūnu kalbomis nepatikėjau, nes tuo metu buvau Vilniuje, sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau televizorių, jokio pažeidimo nepadariau.
Pirmiausia, Kaune nebuvau nuo praėjusių metų. Tačiau negalėjau patikrinti, ar man tikrai skambino pareigūnas ar asmuo, apsimetęs juo.
Taip pat man dar neteko susidurti su tuo, kad pareigūnai mėgintų taip greitai išsiaiškinti nusižengimą sekmadienį ir skambintų tiesiai į mobilųjį telefoną be kvietimo paštu.
Įtardamas sukčiavimą iš karto po pokalbio paskambinau bendruoju pagalbos numeriu 112 ir pranešiau apie galimą apgavystę. Paprašiau patikrinti, ar yra užfiksuotas pažeidimas mano vardu. Operatorė pasiūlė skambinti tiesiai į Kauno policiją. Paskambinau nurodytu numeri, tačiau man nepadėjo ir pasiūlė paskambinti į Kauno rajono policiją. Minėtu numeriu atsiliepė pareigūnas, paprašiau jo patikrinti, ar yra užfiksuotas koks nors pažeidimas mano vardu tą dieną ir ar čia dirba pareigūnas Mindaugas Kairys.
Pareigūnas patvirtino, kad yra užfiksuotas pažeidimas, kurį padarė vairuotojas juodu automobiliu BMW valstybiniais numeriais XXX ir tuo metu pagal grafiką dirbo pareigūnas M. Kairys. Aš pasakiau pareigūnui, kad tuo metu buvau Vilniuje ir kad minėto pažeidimo negalėjau padaryti.
Pareigūnas P. Virdinijus pasiūlė kalbėti tiesiogiai su M. Kairiu, kadangi pats neturi informacijos dėl įvykio aplinkybių. Dar paklausė, kur aš tuo metu buvau. Aš atsisakiau pasakyti, tačiau, kaip pasimatė vėliau iš teismo medžiagos, pareigūnas pats nustatė mano buvimo vietą – aš buvau Vilniuje.
Jis pabandė sujungti mane telefonu su atsakingu pareigūnu, tačiau niekas neatsiliepė. Tada aš nuėjau patikrinti, ar mano automobilis nėra pavogtas ir ar jis turi abu valstybinius numerius. Automobilis buvo vietoje su numeriais. Minėtų pokalbių metu buvau Vilniuje, visą laiką kartu buvo buto savininkė.
Grįžęs vėl paskambinau bendruoju pagalbos numeriu 112 ir paprašiau patarimo, ką daryti tokiu atveju. Man pasiūlė kreiptis į Viliaus kelių policiją telefonu 852719401.
Aš paskambinau minėtu numeriu ir paprašiau patarimo, kaip elgtis tokioje situacijoje. Atsiliepęs tuo metu budėjęs pareigūnas pasiūlė vykti pas notarus ir ten užfiksuoti mano buvimą. Kadangi sekmadienį notarai nedirbo ir toks patarimas man pasirodė netinkamas, supratau, kad niekas man nepadės. Aš paklausiau pareigūno pavardės (Panavas) ir pats pasiūliau atvykti į Vilniuje esantį Giraitės g. kelių policijos komisariatą tam, kad Vilniaus kelių policijos pareigūnai galėtų patvirtinti, jog esu sostinėje ir negalėjau padaryti pažeidimo Kaune.
Netrukus atvykau į Giraitės g. esantį kelių policijos komisariatą, paprašiau pakviesti budėjusį pareigūną, įteikiau automobilio registracijos dokumentus, vairuotojo pažymėjimą, paprašiau patikrinti mano asmens tapatybę bei mano automobilio kėbulo numerius bei valstybinius automobilio registracijos numerius. Pareigūnas kartu nuėjo iki automobilio ir patikrino numerius. Grįžę į patalpas pareigūnas Panavas pasiūlė užpildyti paaiškinimą Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos viršininko Vytauto Černevičiaus vardu ir išdėstyti aplinkybes.
Užpildžiau minėtą paaiškinimą, o pareigūnas Panavas susisiekė su Kauno policijos pareigūnu M. Kairiu, kuris pakvietė atvykti į pažeidimo bylos nagrinėjimą Kaune. Pareigūnas Panavas įteikė man kvietimą, nurodęs vietą bei laiką - 2012 m. kovo 9 dieną - ir paminėjo, kad Kauno pareigūnai įsitikinę, kad būtent aš padariau pažeidimą.
Nenorėdamas laukti savaitės ėmiausi iniciatyvos, kad išsiaiškinčiau, kas darosi ir ką iš tikrujų bandė vytis pareigūnai. Pasiūliau jiems atvykti į Kauno rajono policijos poskyrį tą pačią dieną. Siekiau, kad pareigūnai galėtų atpažinti mano automobilį bei mane ir įsitikinti, kad aš negalėjau padaryti pažeidimo, mat tuo metu buvau Vilniuje. Į Kauno rajono policijos komisariatą atvykau tą patį vakarą kartu su liudininku.
Kadangi man grėsė nuobauda už rimtą pažeidimą (pabėgimas nuo pareigūnų, chuliganiškas vairavimas, ženklų nesilaikymas ir t.t.), kurio nepadariau, stengiausi surinkti kuo daugiau įrodymų tam, kad apginčiau savo teises. Nusprendžiau įrašyti pokalbį į savo mobilųjį telefoną.
Prisistačiau pareigūnams ir pabandžiau paaiškinti įvykio aplinkybes, tačiau man nesuteikė galimybės to padaryti. Pareigūnas M. Kairys pradėjo pildyti protokolą nepaaiškinęs pažeidimo esmės. Aš paklausiau, ar pareigūnas užfiksavo pažeidimą filmuotoje medžiagoje. Jis atsakė, kad taip, tačiau po 15 minučių jau teigė, kad neužfiksavo.
Tada aš paprašiau pareigūno susipažinti su bylos medžiaga, parodyti filmuotą medžiagą bei nueiti apžiūrėti mano automobilio, apžiūrėti ir pastebėti skirtumus tarp jų užfiksuoto bei mano automobilio, tam kad įsitikintume, jog pažeidimo metu jo Kaune negalėjo būti. Tačiau pareigūnas atsakė, kad neprivalo rodyti medžiagos, ir savo nekaltumą aš galėsiu grįsti teisme ir ten dėstyti savo argumentus. Išgirdau, kad ir su bylos medžiaga galėsiu susipažinti tik teisme.
Aš paklausiau pareigūno, ar jis yra tikras, kad matė būtent mane, vairuojantį automobilį pažeidimo metu. Pareigūnas atsakė, kad nėra tikras, tačiau po keliolikos minučių sakė, kad tikrai matė ir puikiai prisimena mano veidą, kai aš padariau pažeidimą.
Vėliau dvejuose iš trijų teismų abu pareigūnai, pasirašę dėl melagingų parodymų davimų, teigė esą visiškai įsitikinę, kad matė būtent mane ir mane atpažino. Aš paklausiau, ar pareigūnas tikrai neapsiriko matydamas mano automobilį. Jis tvirtino, kad yra visiškai įsitikinęs, nors mano automobilio gyvai nematė ir atsisakė jį apžiūrėti. Aš paprašiau išvardinti automobilio išskirtinius požymius, kad galėtume palyginti su manojo automobilio požymiais. Tačiau pareigūnas atsakė, kad jam užtenka valstybinio numerio, tam kad atpažinti automobilį, nes jis matė automobilį, pasak jo, per 15 metrų pažeidimo metu.
Vėliau teisme vienas iš pareigūnų, pavarde A. Matijošaitis, teigė, kad mano automobilis buvo tamsintais langais. Aš tai paneigiau, nes niekada jis nebuvo tamsintas, į ką pareigūnas atsakė teismui, esą aš spėjau juos nušviesinti iki atvažiavimo į Kauną per pusę valandos.
Pareigūnas pareikalavo užpildyti paaiškinimą, aš pasakiau, kad jau pildžiau paaiškinimą Vilniaus policijos komisariate, tačiau p. Kairys aiškino, kad jam netinka to paaiškinimo forma. Kadangi jų formos yra standartinės, man pasirodė toks pareigūno prašymas nepagrįstas. Pirmą prašymą aš nufotografavau su mobiliuoju telefonu, antrąjį užpildžiau naudodamas tuos pačius duomenis bei papildžiau, taip pat paminėjau, kad su protokolo duomenimis nesutinku ir minėto pažeidimo nepadariau, nes tuo metu buvau Vilniuje.
Vėliau į teismą Kauno pareigūnai perdavė tik antrą paaiškinimą, o pirmo tarsi nebuvo, teko pačiam prašyti teismo pridėti jį prie bylos. Pareigūnas M. Kairys, surašęs protokolą, taip pat išrašė laikinąsias vairavimo teisės, atėmė vairuotojo pažymėjimą bei įteikė kvietimą į Kauno rajono teismą kovo 14 d. Atėmė pažymėjimą ir surašė protokolą.
Tuo momentu jau supratau, kad geruoju šita istorija nesibaigs. Pareigūnai ne tik kad nepanorėjo manęs klausyti. Jie piktybiškai darė viską, kad turėčiau kuo daugiau problemų. Iki šiol nesuprantu jų veiksmų motyvų, tačiau jaučiasi akivaizdus kerštas bei jų „darbo“ rezultatas kalba pats už save.
Bylos nagrinėjamos pagal pažeidimo padarymo vietą, pagal transporto priemonių įskaitos vietą arba pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens gyvenamąją vietą, arba deklaruotą gyvenamąją vietą. Tačiau pareigūnai panoro, kad aš eičiau sudėtingesniu keliu ir teismą paskyrė Kauno mieste, nors aš esu iš Vilniaus. Dėl to važiavau tris kartus į teismą, kad du kartus susipažinčiau su medžiaga ir vieną kartą duočiau parodymus pareigūnams dėl pažeidimo, kurio nepadariau. Iš viso - daugiau nei 1200 km tik tam, kad apginčiau savo teises. Taigi pirma pareigūnų kliūtis – leisti man kuo daugiau pasivažinėti.
Antra kliūtis: iki pat teismo posėdžio negalėjau susipažinti su bylos medžiaga ir pasiruošti gynybai, skambindavau po kelis kartus į teismą, ir tik teisme paaiškėjo, kad medžiaga buvo pateikta vėlai vakare prieš teismą. Tebūnie tai sutapimas ir neatrodo kaip bandymas vilkinti bylą neduodant laiko ir galimybės susipažinti su teismo medžiaga.
Susipažinus su medžiaga paaiškėjo, kad nebuvo jokios filmuotos pažeidimo medžiagos, tik du tarnybiniai pranešimai. Pareigūnai vėl pamelavo.
Tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai tvirtino, kad abudu matė ir mane, ir mano automobilį, nuėjo jį apžiūrėti, kai daviau parodymus. Tačiau ir tai buvo melas, nes įrašytame pokalbyje girdisi, kaip pareigūnai atsisako apžiūrėti automobilį, tą patvirtino ir liudininkas. Taip pat parašė pranešimuose, kad atvažiavęs tyčiojausi iš jų. Vėl akivaizdus melas, siekiant sumenkinti mane ir pavaizduoti, kaip grubų pažeidėja, nors įrašytame pokalbyje nė vieno blogo žodžio apie pareigūnus.
Parašė, kad nepateikiau svarių argumentų, nors sakiau, kad buvau Vilniuje ir negalėjau tuo metu būti Kaune. Toks argumentas pasirodė pareigūnams neįtikinamas.
Pirmame teisme buvau apkaltintas ir turėjau gintis prieš nesąžiningus pareigūnus rinkdamas įrodymus, kad nepadariau to pažeidimo. Tačiau kad mane apkaltintų jiems užteko tik surašyti du tarnybinius pranešimus ir be jokių faktinių įrodymų (nuotraukos, video medžiaga).
Pasirodo, žmogų galima labai paprastai padaryti kaltu ir bus tikima tik pareigūno žodžiu, nors aš ir autobusą liudininkų atsivežčiau, ir ką besakyčiau, ką bedaryčiau, teismas manimi nepatikės. Vadinasi, pagal įstatymą pilietis yra kaltas jau pagal nutylėjimą ir turi pats savo jėgomis gintis ir įrodinėti teisme nekaltumą. O pareigūnams nereikia nieko įrodinėti, užtenka pasakyti, kad kaltas, ir to užtenka.
Vairuotojo pažymėjimas irgi atimamas iš karto, dar net neįrodžius kaltės. Neveikia nekaltumo prezumpcija, o juk Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Pirmame teisme paprašiau teismo patikrinti mano telefono išklotinę bei greičio kamerų parodymus, ar nebuvo užfiksuotas toks automobilis. Paprašiau patikrinti bendrojo pagalbos telefono 112 skambučių įrašus. Nebuvo užfiksuotas joks pažeidimas per greičio kameras tą dieną bei telefono išklotinėje matėsi mano buvimo vieta: visą diena ir pažeidimo metu buvau Vilniuje. Taip pat per trumpą laikotarpį nuo pareigūno skambučio nuvažiavau iki policijos, kad mane užfiksuotų.
Kas vyksta toliau? Teismas atidedamas, važiuoju į Kauno komisariatą prasitęsti laikinų teisių, man jas pratęsia lygiai iki kito teismo datos, nors, pagal įstatymą, „priėmus nutarimą skirti administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, – laikino leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimas pratęsiamas, iki baigsis nutarimo byloje apskundimo terminas arba iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išskyrus atvejus, kai teisė vairuoti transporto priemones atimama už transporto priemonių vairavimą vairuotojui esant neblaiviam arba apsvaigusiam.“
Antras teismas: surinkti visi įrodymai, kurių prašiau, kiekvienas mano žodis yra patvirtintas faktais, iškviestas pareigūnas M. Kairys duoti parodymų. Jis tvirtina kad matė mane, taip pat atpažino automobilį ir mano, kad bandau išsisukti. Teisme klausomės mano įrašyto pokalbio su pareigūnu, ir vėl melas. Per pokalbį sako, kad nėra įsitikinęs, jog matė mane, ir akivaizdžiai vengia raginimų išeiti į lauką apžiūrėti automobilio. Pareigūnas užsimena, kad gali būti, jog bus vaizdo medžiaga iš aplinkinių pastatų apsaugos kamerų, atidedamas teismas, važiuoju prasitęsti laikinų teisių...
Laikinos teisės baigėsi, važiuoju į teismą, gaunu iš teismo administratorės telefonu pranešimą dėl teismo atidėjimo, pusiaukelėje grįžtu i Vilnių ir važiuoju prasitęsti laikinų teisių į Vilniaus komisariatą. Vilniuje manęs klausia, kodėl man laikinas teises pratęsė Kaune tik iki teismo datos ir nedavė papildomų dienų dėl galimo apskundimo laikotarpio ir kodėl teismas paskirtas Kaune, o ne pagal gyvenamąją vietą? Geras klausimas. Panašu į eilinį pareigūnų susidorojimą, kad aš eičiau sunkiausiu keliu.
Trečias teismas: pareigūnai kai dviese. Antrasis (A. Matijošaitis) prisiekęs sakyti tiesą, sako kad mane matė per 15 metrų ir atpažino. Žiūrime vaizdo medžiagą, joje matosi tik automobilio siluetas, ir kurio neįmanoma nustatyti, nei markės, nei spalvos, tuo labiau nei numerių, nei vairuotojo veido. Medžiagos kokybė prasta, kilmė ir tikroviškumas abejotini. Aš pridedu prie bylos savo automobilio nuotraukas tam, kad gal kartais teismas sugebės įžvelgti panašumų ar skirtumų. Vėl jokių faktų prieš mane, išskyrus pareigūnų parodymus. Pareigūnai teigia, kad aš išsisukinėju ir meluoju, kiekvieną mano argumentą verčia prieš mane.
Kol dalyvauju visame šitame baliuje, gaunu tris laiškus iš „Euro Parking Collection plc“ įmonės - sąskaitas su raginimu susimokėti už kelių mokesčius Norvegijoje, kurioje niekada nesu buvęs. Sąskaitoje bylos numeris bei mano automobilio valstybinis registracijos numeris. Pagal bylos numerį internete randu panašaus į savo automobilį nuotraukas su tokiais pačiais numeriais. Kreipiuosi į Regitrą, kuri patvirtina, kad teikia minėtai firmai asmenų duomenis dėl pažeidimų. Kreipiuosi į pačią Norvegijos instituciją, kad išsiaiškinčiau, ar nėra suklastotas laiškas, gaunu patvirtinimą dėl nuotraukų ir pažeidimo tikrumo.
Randu internete straipsnį dėl Lietuvos piliečio automobilio padirbtų numerių, su kuriais važinėjama Norvegijoje ir to piliečio problemas, kurias tenka spręsti dėl instancijų neveiklumo.
Pareigūnams protokolo surašymo metu pasakiau apie laiškus, nepatikėjo, sakė - jei ir būtų tokia situacija, ją tegul sprendžia kitos instancijos. Teisme pridedu laiškus ir sakau apie galimai važinėjantį automobilį su tokiais pačiais numeriais – niekas netiki.
Lygiagrečiai su teismu rašau skundą į Vidaus reikalų ministeriją bei Generalinę prokuratūrą dėl susiklosčiusios situacijos.
Generalinė prokuratūra apsuko mano prašymą ir nukreipė į tą patį teismą bei prijungė prie tos pačios bylos, kurioje aš ginuosi. Pati situacija niekam neįdomi, tikrojo pažeidėjo niekam nereikia surasti, prieš agresyvius pareigūnų veiksmus turiu atsilaikyti pats.
VRM į prašymą atsakė, kad tarnybinio patikrinimo metu pažeidimų surašant protokolą nenustatyta, pareigūnai atliko darbą tinkamai. Rezultatas? Kažkas važinėja su padirbtais numeriais Norvegijoje, aš trečią mėnesį be vairuotojo pažymėjimo, kiekvieną savaitę važiuoju dirbti į užsienį ir laukiu, kada teks aiškinti užsienio pareigūnams, kas tai per laikinos teisės, kurių jie nesupranta. O pareigūnai daro viską, kad aš likčiau kaltas šioje situacijoje.
Kreipiuosi į Vilniaus policiją, rašau skundą dėl galimai padirbtų numerių, per apklausą manimi vėl netiki. Įtaria, kad aš viską išsigalvojau ir bandau išsisukti nuo pažeidimų, tačiau tyrimas tęsiamas.
Teismo sprendimas priimtas birželio 1 dieną. Paskambinęs į Kauno teismo raštinę sužinojau, kad man atimtos teisės vairuoti trims metams ir paskirta bauda - 3500 litų.