Viskas būtų šaunu ir netgi labai sveikintina, nes visuomenės balso Lietuvoje nėra girdėti. Tie, kurie nori išreikšti savo poziciją, labiau linkę rašyti anoniminius komentarus. Drąsesni ryžtasi stoti į profsąjungas, kurios mūsų šalyje, deja, pašiepiamos ir nuvertinamos, nors galėtų būti stiprios ir ginti darbuotojų teises, kaip tai sėkmingai vyksta daugelyje civilizuotų šalių.
O mūsų šalyje tie, kurie imasi eiti prieš srovę, yra arba kvailiai, arba kažkam uoliai dirba už pinigus. Iš tiesų kovojančių už svarbius dalykus, tarkime, už tai, kad pagaliau būtų išasfaltuota gatvė, pakeisti darželio langai, senamiestyje nebūtų leista statyti „stiklainių“ ar panašiai, nėra nei matyti, nei girdėti.
Mūsų šalyje tik imituojama, kad visuomenė kruta ir kovoja už savo teises, už geresnį ir saugesnį gyvenimą. Vienas iš pavyzdžių – tariama kova su pedofilais, kurių knibžda visos pakampės. O kai pasižiūri atidžiau – niekas iš tiesų su jais nekovoja, dar blogiau – yra trukdoma pareigūnams dirbti ir persekioti tikrai grėsmę keliančius nusikaltėlius, tarp jų – ir tvirkintojus. Visi įsivaizduoja, kad kovoja, kad kažką daro, ir jau vien nuo to lengviau.
Kitas pavyzdys - „visuomenininkai“ Klaipėdoje. Pastaruosius metus ypač aktyviai pradėjo reikštis keli veikėjai, kurių vienas – Virginijus Partaukas prisistato esąs Klaipėdos jungtinio demokratinio judėjimo narys. Jis nuolat organizuoja piketus, į kuriuos atsineša krūvą plakatų. Juose didelėmis raidėmis suraityti kartūs žodžiai dabartinei miesto valdžiai – liberalams, ir „pedofilų gynėjams“ teisėsaugininkams, ir amžinai neteisiems teismams.
Kartu su juo visose protesto akcijose dalyvauja ir valdininkams jau seniai įgrisusi, skundais ir reikalavimais savivaldybę užvertusi Virginija Jurgilevičienė, prisistatanti kaip Nepartinio demokratinio judėjimo Klaipėdos skyriaus narė, taip pat Daugiavaikių šeimų bendrijos narė.
Ne mažiau aktyvūs ir judėjimo „Klaipėdieti, atgaivink savo miesto parką“ nariai, kuriems vadovauja Jolanta Norkienė, besidraskanti dėl poilsio parko, kurį miesto valdžia pagaliau prikėlė ir sutvarkė. Į tą pačią eilę derėtų pastatyti ir Germaną Čapą, kuris neriasi iš kailio ir siekia pertvarkyti skęstančiųjų gelbėjimo tarnybą.
Šių klaipėdiečių vadovaujama kompanija, kurioje paprastai apie 10 žmonių (tiek, kiek reikia piketui) rengia piketus jau kone kiekvieną savaitę. Jie gina N. Puteikį, D. Kedžio dukrą, niekina „supuvusią“ miesto skęstančiųjų gelbėjimo tarnybą, piktinasi vietos valdžios sprendimais. Visa tai galima būtų sveikinti, tačiau šie žmonės, prie kurių retkarčiais prisišlieja dar kelios dešimtys palaikytojų, sugriūva į teismo salę, čia pat groja, dainuoja, ploja net teismo posėdžio metu, pertraukinėja teisėja, fotografuoja ir filmuoja. Jiems negalioja jokios taisyklės. Ir pabandyk, kad gudrus, juos sudrausminti. Jie nevaldomi tarsi gyvulių banda, ištrūkusi iš aptvaro.
Prie visų jau paminėtų būtina pridėti ir labiausiai organizuotą judėjimą „Būkime vieningi“, kuriam vadovauja Klaipėdos rajone gyvenantis Vaidas Lekstutis. Šis veikėjas braunasi į savivaldybės kabinetus, reikalauja rodyti asmens dokumentus, atkiša įjungtą kamerą ir liepia jam atsakinėti į klausimus. Kai pamatai visa tai iš šono, atrodo, kad sapnuoji – šitaip tiesiog negali būti.
Beje, šie žmonės turbūt niekur nedirba, kad turi laiko vidury dienos piketuoti, dalyvauti posėdžiuose, kurie trunka kelias valandas, ruošti atsiliepimus ir pareiškimus, paskui juos platinti žurnalistams, filmuoti ir montuoti reportažus. Iš pradžių daugelis klaipėdiečių patikėjo, kad pagaliau pasigirdo ir visuomenės balsas, tačiau netrukus pamatė, kad tai tėra vandens drumstimas, greičiausiai, kažkam naudingas. O tas kažkas turbūt ir moka šiems aktyvistams. Įdomu būtų sužinoti, kas už jų slypi ir diriguoja visam šiam spektakliui, nuo kurio plaukai šiaušiasi.