Dabar taksi Vilniuje primena skudurų turgelį prie kaimo parduotuvės. Drabužiai po litą ar du, bet ne kiekvienas išdrįs juos nešioti. Sakysit – tai eik į prekybos centrą, mokėk 100 litų ir renkis kaip nori. Noriu, bet negaliu. Nes taksi pasaulyje prekybos centro nėra tik pigių skudurų turgus.
Taigi anądien turėjau nusigauti iš Vilniaus centro į oro uostą. Taksi pažadėjo atvažiuoti po penkių minučių. Ir ką gi – prie įvažiavimo į kiemą stovi 25 metų senumo amerikietiška gelda, kurią automobiliu vadinti man liežuvis nepasiverčia. Taksistas net neišlipa iš mašinos. Pats (!) įkraunu lagaminą ant galinės sėdynės ir įsėdu į visišką kiaulidę, atsiprašant.
Žinot, būčiau spjovęs, bet lėktuvas nelaukia. Nesuprantu vieno dalyko. Juk šita taksi firma, šitas vairuotojas, vežantis mane gal 8 kilometrus, per šią kelionę yra visiškai atsakingas už mano sveikatą, gyvybę, kas benutiktų.
Kodėl visuomeniniame transporte - švariame salone, švarioje sėdynėje ir, esu tikras, visiškai saugioje transporto priemonėje - jaučiuosi geriau? Manau, todėl, kad jie privalo tai užtikrinti, nes teikia paslaugą keleiviams. Ir atsako už juos, kas benuktiktų.
Kodėl tarpmiestiniai ar tarptautiniai autobusai negali viršyti 90 km/ val. greičio, o vairuotojai negali vairuoti ilgiau nei 8 val. per parą? Todėl, kad tuomet bus nebesaugu man, keleiviui. Ir ta vairuotojų darbo laiko, poilsio greičio ir pan. apskaita vedama labai griežtai.
Bet grįžkime prie taksi – kaip tas nusmurgusiais rūbais apsirengęs taksistas 84 metų senumo automobiliu, kurio salonas šepečio nematė nuo tada, kai buvo pagamintas, turi teisę teikti viešą paslaugą – vežti keleivį? Savo saugumo ir komforto sumetimais į tokį automobilį gyvenime nesėsčiau. Bet kaip sakiau, lėktuvas nelaukia.
Pakeliui taksistas dar tipine rusiškai akcentuota lietuvių kalba paklausė: „A kada jūsų lektūvas? Dūjos pasibaigė – nedavažiosim, reikia užsipilt. Ča greitai.“
Bet už kelionę iki oro uosto sumokėjau 10 litų. Tik! Kai pasiklausai tų istorijų apie užsieniečių kelionę iš oro uosto į centrą už 100 litų, tai pigu. Ir jeigu visuomeninio transporto bilietas kainuoja 3 litus, tai trims keleiviams net į oro uostą važiuoti apsimoka taksi. Taigi už litą turguje gauni skudurą.
Bet iš tiesų tai - absurdas. Net tos valgyklos, kurios tiekia pigius kotletus, vis tiek yra tikrinamos higienos specialistų, kurie reikalauja, kad virtuvės įranga atitiktų tam tikrus reikalavimus. Ir kai apsidairai taksi bet kuriame Vakarų Europos mieste, pamatai, kad tai – ne senesni nei 5 metų S, na blogiausiai E klasės „Mercedes“ ir kitų markių dideli automobiliai.
Taigi – ką turime? Turime už visuomeninį transportą pigesnį taksi. Ir už visuomeninį transportą blogesnę paslaugą. Net pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ skraido naujais lėktuvais.
Civilizuotą taksi verslą įsivaizduoju taip: reikalavimai automobiliams – ne senesnis nei 5 metai, ne mažesnis nei vidutinės klasės automobilis („VW Passat“, „Opel Insignia“, E klasės „Mercedes“, 5 serijos BMW ir panašūs). Automobilio salonas ir išorė plaunama kasdien, techninė apžiūra atliekama kas metus.
Vairuotojas - su uniforma arba kostiumu (tiks ir juodos kelnės bei balti marškiniai), žino bent vieną užsienio kalbą. Atlyginimas – 2 tūkst. Lt. Visuose taksi galima atsiskaityti kortelėmis ir visuomet duodamas kvitas.
Kaina. Kainą nustato rinka, bet akivaizdu, kad esant tokiems reikalavimams taksi įmonių gerokai sumažės, sumažės ir vairuotojų, o išlaidos naujesniems automobiliams ir jų priežiūrai išaugs. Taigi taksi kainuos dvigubai, o gal net trigubai brangiau nei dabar.
Taksistai sakys, kad niekas nevažinės tokiu brangiu taksi. Bet taksi ir nėra visuomeninis transportas. Jo mums reikia tuomet, kai skubame, kai negalime dėl tam tikrų aplinkybių vairuoti savo automobilio, kai norim patogesnės kelionės, kai elektra varomi troleibusai neigiamais elektronais išbalansuoja mūsų smegenis.
Dėl to sumažėtų oro tarša mieste, išaugtų paslaugos kokybė, taksi sulauktume per tris minutes, nes dispečerė neturėtų pasiteisinimo, kad visi taksi – užimti. Mažiau darbo, bet didesnis atlygis – daugiau pelno.
Tai elementarus verslo planas, tik aš niekaip nesuprantu, kodėl taksi verslas taip ir liko tame kaimo skudurų turgelyje ir nenori pakilti bent iki civilizuoto prekybos centro lygio.
Ir pabaigai. Į Vilniaus autobusų stotį autobusu grįžau vėlai, išsikviečiau taksi, atvažiavo sidabrinis, regis, E klasės mersas tamsintais stiklais. Tik kokių 67 metų senumo. Vairuotojas per miestą lėkė 94 km/ val. greičiu, o aš net nespėjau prisisegti diržu. Pasakiau jam, kad autobusu važiavome tik 90 km/ val. greičiu.
„Čia ne autobusas, čia taksi“, - patenkintas leptelėjo taksistas. Kelionė kainavo 7 litus.