O visi jie tokie skirtingi! Skirtingi ekscentriški individualistai... Visi skuba, lekia, pypsi vienas kitam, stengiasi aplenkti, pasirodyti vienas prieš kitą. Kartais būna pralekia taip, kad net susiūbuoju. Oho, koks greitis būna!
Kartais meldžiu, kad tame nepailstamame judėjime kas nors rastų minutę sustoti, apsidairytų, paklaustų manęs: „Kaip gyveni?“ Tačiau retai kas taip besielgia.
Šiandien man – trisdešimt treji. Nei daug, nei mažai, sakysite. Tačiau, matyt, mano populiarumo ir šlovės diena jau praėjo. Nebesijaučiu nei geležinis, nei vilkas. Ką jau kalbėti, kadaise tai skambėjo kaip didis komplimentas, o oficialiuose raštuose iki šiol esu pristatomas lyg koks prancūzų dvariškis – varde keli žodžiai, didžiosios raidės, ko daugiau norėti?
Nors maždaug prieš metus buvau perdažytas, šiandien jaučiuosi nešvarus, senstantis ir, išdrįsiu pasakyti, nykstantis. Esu apaugęs rūdimis, o smėlis, kuriuo žiema buvo barstomas slidus kelio paviršius, iki šiol neleidžia mano odai kvėpuoti. Jis užkemša specialiai įrengtas, vandeniui nutekėti pritaikytas groteles. Ir tai ne tik estetinis klausimas. Dėl šios priežasties lietuviškos liūtys man ir mano praeiviams tiesiog varo depresiją – užklupus smarkiam lietui, jos užsikemša ir aš, per visą savo 260 metrų ilgį imu tiesiog skęsti.
Tuo tarpu, kai ateina anticiklonai ir jokių kritulių iš dangaus nematyti, tą smėlį vėjas ima tiesiog pustyti. Jo tiek daug, kad vaizdas primena smėlio audrą. Lyg kokioje dykumoje. O, kad matytumėte tuomet manimi vaikštančių pėsčiųjų veidus... Jie nuolat nepatenkinti. Ir aš juos gerai suprantu – juk nepaisant to, kokios oro sąlygos vyrauja žemėje, pakibęs virš upės gali pasijusti lyg kitame pasaulyje.
O ką jau kalbėti apie pačius takus – betonuoti kelkraščiai aptrupėję, suskilinėję, grotelės ne tik užakusios nuo smėlio, bet apskritai išlaužytos, kai kur jų net nėra. Žodžiu, vaizdas toks, lyg vaikščiotum ne centriniu miesto tiltu, o kokiu varganu kaimo šunkeliu. Gali iškart nusiteikti, kad batus po tokių „pasivaikščiojimų“ teks blizginti iš naujo. Beje, dėl visa ko, gal net vertėtų į rankinę ir kokį gydomąjį tepalą įsimesti, nes duobių tiek, kad koją išsisukti – paprasčiau nei paprasta.
Jeigu jūsų paklausčiau, kaip dažnai prausiatės, ką atsakytumėte? Greičiausiai pasukiotumėte pirštu palei savo visažinį smilkinį ir už beprasmį klausimą išvadintumėte bukagalviu. „Aišku, kad kasdien“, – vis dėlto veikiausiai vėliau prasitartumėte. Tada mintį perfrazuosiu kitaip. Kaip jaustumėtės, jei leistumėte ant savo kūno nešvarumams kauptis kelis mėnesius, o gal net pusmetį? Na, pavyzdžiui, nuo praėjusio rudens?
Kaip jaustumėtės, jei žliuginos plaukų sruogos kutentų veidą, nuo sušalusio skruosto brauktumėte lietaus lašus ir matytumėte, kaip ant nosies galiuko ištirpsta šimtai tūkstančių, ką ten, milijonai, snaigių? Ir taip nuolat: jokios užuovėjos, jokio skėčio, jokios pūkinės striukės ar batų su kailiu. Tik nuolat aplink jus besikeičianti aplinka, kuriai jūs – visai neįdomus(?).
Nesu toks jaunas ir naivus, kad dejuočiau gimęs ne šiltuose kraštuose. Prieš likimą nepašoksi. Myliu Lietuvą, Vilnių, laiko ir klimato zonų skirtumus, savo tėvus – tuomečio Leningrado instituto „Promtransniiprojekt“ specialistus, kurie mane 1979 metais suprojektavo.
Dabar, matyt, pasenau. Ir man labai trūksta žmonių dėmesio. Tiesą sakant, jau nusibodo klausytis nuolat man adresuotų priekaištų. Nepaisant oro sąlygų ir asmeninių dienos horoskopų sėkmės, jie nuolat prie ko nors prikimba. Anksčiau praeiviai, ypač vaikai, pastuksendavo kumščiu man į šoną. Taip miela būdavo! Sukurdavau skambų aidą atsakydamas. Tada vieni kitiems nusišypsodavome. Dabar jau retai taip pasitaiko... Žmonės nepatenkinti mano išvaizda, kuria pats negaliu pasirūpinti.
Mane „puošia“ socialinės iškabos, skatinančios stačia galva nešokti į sraunią Neries upę. Žodžiai „tu esi reikalingas“ žmogui, kuris nori pasitraukti iš gyvenimo, primena apie jo svarbą. O kam rūpiu aš?
Liūdna ir nyku. Kodėl niekas nesiruošia manęs bent kartais sutvarkyti? Jaučiuosi neprižiūrimas ir kasdien tyliai nuryju karčią seilę. Gelbėkite mane! Aš nenoriu sunykti, sugriūti ir atrodyti lyg senas surūdijęs Žvėryno vilkas, kurį norisi apeiti iš tolo.
Turiu dar vieną ženklą su užrašu „Vaizdingas maršrutas“. Ir jis iš ties vaizdingas... Tik tuomet, kai užsimerkęs pereini mane ir prieš akis atsiveria didžiulis verslo centras, Seimo rūmai, nacionalinė biblioteka ir senasis Gedimino prospektas... Gelbėkite mane! Juk aš – jungiamoji grandis.