Tuomet mes pradedame josios, meilės, išsižadėti. O prancūzų rašytojui Fredericui Beigbederiui už trejų metų meilės galiojimo idėją dedame riebų pliusą. Šitas baisus cinikas savo knyga ir filmu „Meilė trunka trejus metus“ baigia apnuodyti visą pasaulį nė nesusimąstydamas, kad šioje srityje ne visiems sekasi taip nevykėliškai blogai, kaip jam.
Bandžiau skaityti jo knygą, tačiau sulig kiekvienu puslapiu galvoje sukosi vis didėjantis gailestis šiam tipui. Dieve, dieve, kaip jį turėjo kas nors įskaudinti, kad „bičas“ taip nusiviltų pačiu gyvenimu.
O dabar tokių tipų tarp mūsų vis daugėja. Draugystės pradžioje atsiradusius drugelius pradedame vadinti hormonais, chemija, palaidu gundymu. Kitus metus – rutina. Trečiuosius – nuobodulio periodu. Šia logika sekdama, pasiūlyčiau Beigbederiui paskutiniųjų išvengti dedant į krūmus. Arba kreiptis į psichologus.
Po teisybei, dėl bendros logikos varlių valgytojas buvo teisus. Meilė bėgant laikui kinta, transformuojasi, o kartais net ir pasibaigia. Dar jis buvo teisus dėl to, kad mylėti iš tiesų pasiutusiai sunku.
Visų pirma, ką nors gero jausdamas kitam, nori praleisti kuo daugiau laiko kartu. O tada ir prasideda – bandome apsibrėžti savas teritorijas toje pačioje smėlio dėžėje, tampome kibirėlius ir šaukštus vienas iš kito. Kol galiausiai savęs paklausiame – kam man tie nervai? Susikiši mėgstamiausius kibirėlius po pažastimi, ir viso gero. O likęs verkia – galiojimo laikas ant meilės kontrakto sulaukė trejų metų.
Keista stebėti žmones, kurie gyvenime pasiekia absoliučias karjeros aukštumas, uždirba vieną kitą milijoną, tampa pagarbos vertais vadovais, o mylėti taip ir neišmoksta. Neturi poreikio? Tai absurdiška. Visi tokį poreikį turime.
Taigi, iš tikrųjų mylėti – velniškai sunku. Kartais netgi sunkiau nei išsikovoti šiltą vietą blizgančiame ofise.
Mylėdamas žmogus, visų pirma, diena iš dienos yra priverstas eiti į kompromisą. Netikiu sakančiais, kad mes nevaržome vienas kito laisvės. Žmogus – labai primityvus gyvūnas, mėgstantis, kai jo poreikiai būtų patenkinami. Be to, kuo artimesni esame, tuo labiau skauda dėl kito.
Tačiau meilės palytėtą žmogų atskiriame iš tolo. Jis staiga išmoksta džiaugtis paprastais dalykais, įvertinti kasdienybės dovanų atneštas smulkmenas, sugeba šypsotis praeiviams ir netgi randa laiko kitiems. Ar turiu toliau tęsti?
Meilė – stebuklingas gyvenimo eliksyras. Tačiau tikėtis, kad išgėrus sklidiną josios taurę, gerumas apims ilgam, neverta. Kaip pasakė vienas protingas psichologas, santykiai – kaip įmonė ar fabrikas. Kiek investuoji laiko, energijos, pastangų, tiek ir turi.