Šiandienė emigracija jau turi pateisinimą - globalizacija. Žmonių tautinė savimonė silpsta sulig kiekviena diena. Vos ne kiekvieno lietuvio šeimoje turime po emigrantą. Motyvas elementarus: silpna ekonomika, mažas atlyginimas, blogas gyvenimas. Dar prie viso to prisideda „bloga valdžia“. Galop - apsimestinis patriotizmas svetur. Tad kurgi veda toks iškrypęs pasaulio, kaip globalaus junginio, suvokimas?
„Pasaulio pilietis“ - nebenauja sąvoka paprastam žmogui. Šis naujadaras kalamas lyg vinis į galvą nuo pat Europos Sąjungos bei tarptautinių organizacijų susikūrimo pradžios. Šiandienis patriotas nebeatstovauja šaliai, jis atstovauja institucijai.
Geriausiu atveju, žmogus tampa ne gimtinės, bet viso globalaus junginio - žemyno patriotu, kai pilietis užsigeidžia būti ne tik savo tėvynės, bet ir kaimynių šalių nariu. Elementariausias to pavyzdys - dviguba pilietybė. Gerbiamas profesorius V. Radžvilas tai apibūdino kaip paprasčiausią ekonominės naudos siekimą.
Išvada peršasi pati: su kiekviena diena žmogus amoralėja, tampa ekonominės naudos sekliu. Nuolatinė baimė dėl asmeninės socialinės padėties tampa pagrindiniu veiksniu, renkantis gyvenimo būdą. Tai žmogų verčia užmiršti tėvynainių kovas, laisvės troškimą dėl nesavanaudiškų tikslų.
Praradus istorinį tapatumą su savo praeitimi, asmuo pradeda vadovautis tik ateities vizija, kuri, pasak pasaulio piliečio, priklauso tik nuo to, ką žmogus pats susikurs. Kitaip tariant, asmuo pamina istorinę patirtį ir žvelgia tik į ateitį, nesivadovaudamas jokiomis per amžius susiformavusiomis moralės normomis.
Žmogus pradeda vadovautis tik savo ir kitų globalistų susikurtomis idėjomis. O idėjos gana banalios: „Būti pirmu visur“, „tapti materialiniu Dievu“, „vadovauti kitiems“. Visa tai priveda prie asmenybės išaukštinimo. O tai niekada nepriveda prie gero.
Prisiminkime globalistų taip nemėgstamą istorinę patirtį. Kas gi atsitiko karaliui Liudvikui XIV pradėjus aukštinti save? Kas gi įvyko A. Hitleriui pradėjus aukštinti save ir savo naciją? Visa tai privedė prie to paties - vienokio ar kitokio „kracho“.
Deja, tai buvo vieno žmogaus, vienos tautos „finalas“. Kas gali įvykti vis labiau įsigalint pasauliniam žmogaus kultui, nesunku nuspėti - pasaulinis „krachas“. O tai filosofai apibūdina kaip moralės, asmens bei visos rasės sunaikinimą.
Gaila, tačiau tenka pripažinti, jog pasaulinės tendencijos verčia matyti pesimistines perspektyvas. Išeitis tik viena: pasaulinė „perestroika“. Antraip - globali pabaiga.