„Kevinai, Markai, Siuzi...“ Taip kreipiamasi į lietuvius šiandien. Tendencijos aiškios: žmogus tapatina save su tuo, kas, pasak jo, yra stipriau, aukščiau. Na, bent ekonomine prasme. „Pasaulio lietuvis“, vos tik pajutęs vakarietiško gyvenimo teikiamus malonumus, pradeda tapatinti save su angliškąja, amerikietiškąja visuomene.
Šiuo atveju, tai puikiai atsispindi jo gyvenimo būde, jo antilietuviškame mąstyme. O to finalas - jau minėti kreipiniai į savo atžalas. Kad tai suprastum ir savo akim pamatytum, nereikia vykti į kitas šalis ar žemynus. Užtenka apsilankyti viename Lietuvos oro uostų prieš skrydį į Didžiąją Britaniją, Airiją ar bet kurią kitą Vakarų šalį.
„Taip, mother, gerai, I know...“ Toks mūsų tautiečių vaikų atsakymas pasigirsta netikėtai. Ir kokia gi tai kalba? Globali kalba. Kalba, kuri išsivystė dėl pernelyg mažo patriotizmo jausmo. Kalba, kurioje yra tik lietuvybės užuomazgos. Kalba, kurioje nebelikę meilės savo tėvynei.
Paneigti fakto, jog didelė dalis lietuvių nuolatos „nutautėja“, net labai stengiantis nepavyksta, tad tenka su tuo susitaikyti ir pripažinti, jog vis dėlto globalėjame. Ir net labai dideliu tempu. Tas tempas nuolatos didėja, tačiau jį suvaldyti dar galima. Bet tam reikia pasiryžti.
Prie to prisidėti turi ne tik „bloga valdžia“, bet ir mes patys. Ne veltui yra sakoma, jog tauta yra stipri tol, kol išlieka vieninga. Įdomu, ar bent vienas ekonomistas kaip ekonominio silpnumo priežastį įvardijo tautos susiskaldymą ir vienybės nebuvimą? Juk vienybė - tai ir yra ta šalies, tautos varomoji jėga, kuri gali padaryti mus stipresnius.
Nuveikti reikia dar daug, bet pradėkime kiekvienas nuo savęs, nuo savo šeimos. Lietuva - nuostabi šalis, turinti įspūdingą istoriją bei dar įspūdingesnias tradicijas. Partizanai miškuose kovojo ne dėl Amerikos ar Anglijos. Mūsų didvyriai Sausio 13-ąją taip pat kovojo ne dėl Vakarų. Jie visi kovojo dėl Lietuvos. Tad puoselėkime ir saugokime tai, kas ir esame mes. Nes galop ateis laikas, kai susimąstysime, ko netekome ir ką sunaikinome. Bet tuomet jau bus per vėlu.