Kelionė į Palangą kiekvienam bent kiek save gerbiančiam lietuviui - privalomas ritualas. Nesvarbu, kad Palangos centrinė gatvė su kičo prekeiviais tiesiog vimdo, tačiau bent kartą per metus joje apsilankyti būtina. Antraip nebus ką atsakyti kaimynui ar bendradarbiui, kai šis paklaus: kaip tau šiais metais patiko Palanga? Tai tarsi savotiškas, kasmetinis hadžas, kurį reikia atlikti kiekvienam doram tautiečiui.
Turiu pripažinti, jog šį kartą kelionė Palangos link man kėlė ne pačias pozityviausias emocijas. Kalbu ne apie kamščius autostradoje, nedrausmingus, išsiblaškiusius ir bet kokia kaina pasiekti išganingąjį tikslą skubančius vairuotojus.
Nuotaiką sugadino subtili, tačiau daugeliui keliautojų aktuali aplinkybė. Kepinant saulei, automobilyje gurkšnojant gaiviuosius gėrimus natūraliai kilo fiziologinis poreikis iš savo kūno išleisti jame susikaupusių skysčių perteklių.
Skriedamas autostrada akimis seku kelio ženklus, stebiu kur pasirodys išganingas pranešimas apie netoliese esančią poilsio vietą.
Mintį sustoti šalikelėje ir ten nusilengvinti atmečiau kaip nepriimtiną. Pirmiausia nenorėjau nusižengti savo principams susitapatinant su pakeles dergiančiais „buduliais“. Kita vertus, ką apie tokį mano poelgį pagalvotų, kokį pavyzdį matytų ant galinės automobilio sėdynės įsitaisę trys mažamečiai mano vaikai.
Nusprendžiau elgtis kaip visada – gamtinius reikalus atlikti specialiai tam skirtose vietose.
Išvydus išganingąjį ženklą pagaliau įsukau į vieną autostrados poilsio aikštelę. Deja, tualeto ten neradau, tik stūksojo aprūdijęs konteineris, aplinkui mėtėsi „budulių“ ištuštinti alaus ir pigaus vyno „bambaliai“. Tualeto, ar paprasčiausios išvietės aikštelėje nebuvo.
Nenorėjau atžaloms demonstruoti blogo pavyzdžio, sėdau prie vairo ir lėkiau toliau. Galvojau, šioje aikštelėje tualeto nebuvo, tačiau kitose – tikrai bus. Į degalines ar pakelės kavines neužsukau, naiviai tikėjausi, jog kelių remontui bei priežiūrai šimtus milijonų litų kasmet skirianti valstybė tikrai pasirūpino tokiais elementariais daiktais kaip tualetai.
Deja, mano optimizmas buvo sutryptas. Nei vienoje aikštelėje nebuvo įrengta vieta, kur žmogus oriai, nepiktindamas aplinkinių ir savęs galėtų atlikti gamtinius reikalus.
Prisipažinsiu, jaučiausi išties nejaukiai, kai reikėjo vienoje šių „poilsiaviečių“ iš savo kūno išleisti jame susikaupusių skysčių perteklių. Norėjau šį veiksmą atlikti toliau nuo pašalinių akių, gamtos prieglobstyje, tačiau dėl sunkiai suvokiamų priežasčių aikštelė buvo aptverta aukšto tinklo tvora. Tikriausiai dėl to, kad poilsiautojų neužpultų miško žvėrys ar žemaičių separatistai.
Gal kam mano istorija atrodys makabriškai, tačiau jaučiausi išties bjauriai. Pro šalį skriejo automobilių srautas, man į nugarą smigo automobilyje likusios šeimynos žvilgsniai. Negana to, skysčių šalinimo metu į aikštelę įriedėjo trys lengvieji automobiliai su šeimomis.
Mane nudiegė negeras jausmas. Kas bus, jeigu kas nors tų, ką tik į aikštelę įsukusių žmonių sumąstys pagrįstai pasipiktinti mano atliekamu veiksmu?
Esu šiek tiek susipažinęs su teise, tad mintyse skriejo Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo kodekso straipsnių formuluotės. Kaip galima traktuoti šlapinimąsi viešoje vietoje? Kaip viešosios tvarkos sutrikdymą, lytinių organų demonstravimą? O kas bus, jeigu koks mažametis pyplys šalia sėdinčiam tėčiui ar mamai pasakys, jog šitas dėdė turi tokį patį daiktą kaip ir jo tėtis? Tuomet šį veiksmą būtų galima traktuoti kaip lytinių organų demonstravimą mažamečiui ar nepilnamečiui asmeniui, o tai jau būtų vertinama kaip tvirkinamieji veiksmai, už ką numatoma baudžiamoji atsakomybė ir prilipdoma pedofilo etiketė.
Jei kas pasakytų, jog hiperbolizuoju problemą, ko gero būtų teisus. Tačiau vis tiek negaliu suvokti, kodėl viena pagrindinių šalies transporto arterijų vykstantiems vairuotojams bei keleiviams atimama teisė oriai atlikti gamtinius reikalus?
Kodėl milijoninius užsakymus kasmet gaunantys kelininkai nepasirūpina elementarių poreikių tenkinimu? Juk kelio atkarpoje nuo sostinės iki pajūrio užtektų pastatyti bent dešimt biotualetų ir problema išnyktų.
Aišku, kelininkai atsakytų trafaretinėmis frazėmis – nėra lėšų, o jeigu jų ir būtų, tualetus niokotų vandalai ir t.t. ir pan. Kategoriškai nenorėčiau sutikti su tokia logika, tai tarsi savo neveiklumą pateisinantys, universalūs veiksniai. Kam tuomet iš viso kažką daryti, visada atsiras „budulių“, kurie gviešis sulaužyti, sudaužyti ar apdergti.
Gal kažkas apspardys vieną ar kitą tualetą, jų remontas valstybei kainuos kokį tūkstantį litų. Jokios tragedijos dėl to neįvyks, tačiau mokesčių mokėtojai galės jais naudotis. O su savo „kemperiais“ atvykstantiems svečiams iš užsienio nereikės klausinėti „Sorry, where is a toilet?“ (Atsiprašau, kur tualetas? - liet.).
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
