Ir tik šią vasarą, atradau, visą sporto grožį, išmokau džiaugtis lietuvių pasiekimais, išgyventi dėl nesėkmių (bet tai tik dėl pernelyg didelio atletų noro pasirodyti geriau).
Viskas prasidėjo nuo plaukiko Giedriaus Titenio pasirodymo ir kovos, dėl vietos pusfinalyje, kiek buvo emocijų, žiūrėjau stovėdamas, trypčiojau, po finišo rėkiau visa gerkle. Ir pagavau save, kad čia ne krepšinis...
Po G. Titenio finalinio plaukimo namuose - tyla, jaudulys, supratimas, kad šiam vaikiui iš didelio noro pasirodyti geriau neužteko jėgų.
Bet, ponaiti G. Titeni, buvo verta, ačiū už nuostabias emocijas ir viltis. Apie auksinį Rūtos Meilutytės plaukimą net nekalbu: paprastumo, atsidavimo ir nuoširdumo visiems pavyzdys. Kaip ir vyruko iš Šilutės kaimelio Evaldo Petrausko atsidavimas, alkis, ėjimas į priekį su ryškiai per didelėmis pirštinėmis (neabejoju, kad ir didele širdimi) ir noras įrodyti, kad Lietuvoje gera dirva augti ne tik krepšininkams.
Po šios olimpiados tikriausiai turėsime transformuoti pristatytas krepšiniui skirtas arenas į plaukimo baseinus ar į bokso ir imtynių sales. Ne, šiems žmonėms-nugalėtojams nereikia komforto sąlygų, jiems tik reikia, kad į baseinus pripiltų vandens, žiemos metu bent iki +10 pašildytų bokso sales.
Jie nepiketuoja, kad per metus jiems iš miesto biudžeto neskiria kelių milijonų komandos išlaikymui. Jie kantriai grūdinasi ir laukia savo saldžios pergalės. Pergales pasiekia užgrūdinti, alkani ir ištroškę gladiatoriai.
Ačiū Jums, gerbiami olimpiečiai, už puikias emocijas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
