Tik įžengus į pirmąją salę - raudonąja ji vadinasi - ir skaitant patalpos aprašymą, vieną pastraipą perskaičiau net kelis kartus, nes negalėjau patikėti restauratorių sumanumu! Raudonoji salė, pasak aprašo, buvo išklijuota raudonos spalvos tekstiliniais tapetais, bet po restauravimo vietoje ištaigingų tekstilinių sienų apmušalų prabangų dekorą imituoja rausvo atspalvio aliejiniai dažai. Ei, kas jums? Ar jus galvojate, kad Kretingos muziejaus lankytojai nemoka skaityti, ar neskiria tekstilės nuo dažų sluoksnio? Kam kabinti tokį aprašą, jeigu pataupyta sienų apmušalams?
Bet aš apie pagrindinėje erdvėje esantį restoraną. Restoranas - "Pas Grafą"! Būdami kuklūs lietuvaičiai prisėdame šoninėje balkono pusėje. Aplinka tvarkinga, graži, bet tai - ne restorano nuopelnas, o vengrų kilmės sodininko, grafams Tiškevičiams sukūrusio žiemos sodą, triūso vaisiai. Viskas dvelkia teatrališkumu. Visą šį teatrą vertinčiau dvejopai. Idėjos ir vietos prasme, tai ir turi būti teatrališka, juk kavinė pas grafą! Iš kitos pusės, tai tarybinių laikų Kauno muzikinio teatro spektaklis su labai pigiomis dekoracijomis.
Bet vėl, aš čia apie maistą. Viskas prasideda nuo aptarnavimo, o aptarnaujančio personalo... vienas pusamžis vyrukas. Tai mane nuteikė optimistiškai. Ne, ne personalo kiekis, bet kokybė, tai ne sezoniniam darbui samdomas studentas, o tikriausiai gerą aptarnavimo kultūrą siekiančio išlaikyti restorano požymis, kada samdomas patyręs specialistas! Tačiau klydau - priėjus prie mūsų minėtam padavėjui ant kiekvienos jo rankos pirštų išvydau bent po porą aukso žiedų, ant rankos - tauraus metalo grandinėlė, pro prasegtų marškinių apykaklę begėdiškai kviečia į save atkreipti dėmesį, masyvoka auksinė grandinėlė.
Apsidairau, kur aš? Akimirką pagalvojau, kad Radži koncerte. Bet stilius - dar ne blogiausia, kas tam vyrukui buvo. Vos tik pradėjus užsisakinėti patiekalus, padavėjas pradėjo dialogą su mumis palydėdamas savo sakinius vietiniais juokeliais. Padavėjo tipažas - artėjantis penkiasdešimtmečio vietinio kaimelio lovelasas.
Kažkaip vargais negalais lydimi Kretingos krašto humoro, susitvarkėme su užsakymu. Prasideda stalo serviravimo stadija. Pradžia labai gera, puiki! Ant stalo tvarkingai sustatomos baltos iškrakmolytos servetėlės, serviruojamos gražios kokybiškos Provanso stiliaus lėkštės ir... dedami "vagon kupe" stiliaus stalo įrankiai. Tragedija! Aš jau su dideliu susidomėjimu ir mažėjančiu alkio jausmu laukiu spektaklio tęsinio...
Pirmas patiekalas - padavėjo pasiūlyta dienos sriuba - pupelių. Sriuba skani, tikrai be priekaištų, ne restorano tipo, bet tikra, aiškiu skoniu, kaip pas mamą. Bet pateikimas - be žodžių: baltuose per išpardavimus prekybos centruose pirktuose bliūduose! Šie įstatomi į tas gražiąsias provansines lėkšteles. Visų pietų metu lėkštelės taip ir nepanaudotos, gal dar jas taupo?
Pagrindiniam patiekalui užsisakome oto kepsnį ir, surizikuoju, firminį patiekalą - grafo kepsnį su karštomis daržovėmis! Otas perkeptas, paskandintas grietinėlės padaže. Tai, kad jis perkeptas, būtų maža bėda, jis perkeptas aliejuje, kuriame jau buvo keptos fri bulvės ir čirškinosi bent dvidešimt Kijevo kotletų... Garnyras, šiltos daržovės, tos pačios, iš tų pačių prekybos centrų šaldytuvų, šaldytų pakelių, dailiai padekoruotos petražolės šakele.
Eilė firminiam patiekalui - grafo kepsnys. Trinu delniukais! Garnyras identiškas, kaip ir buvo padrėbtas šalia oto kepsnio, virtos daržovės su petražolės šakele. Skirtumas tas, kad čia kalakutienos kepsnys. Nustėrau, kai man buvo pateiktas tas firminis kalakutienos kepsnys, užpiltas pomidorų padažu. Ragauju... Kalakutienos krūtinėlė - kaip silikoninė kempinė, pakepta tame pačiame aliejuje kaip ir otas, kartu su fri bulvėmis ir dvidešimt Kijevo kotletų.
Bet ši virtuvė turi būdą, kaip viską pataisyti, užglaistyti nepageidaujamus skonius ir suteikti firminiam patiekalui išskirtinumo! Aš įminiau šią iš kartos į kartą perduodamą kulinarinę paslaptį! Pažiūrėjęs į kepsnį negalėjau patikėti, bet supratau, paslaptis - viskas gausiai pagardinta į grafų laikus nukeliančiu "Uncle Ben's sweet&sour" padažu! Mmm... skanumėlis.
Labai maloniai nuteikė ir linkėjo gero apetito, iš restorano (primenu, restoranas įsikūręs rūmuose, kuriuose XIX a. gyveno grafas Juozas Tiškevičius) kampuose prikaltų S90 kolonėlių sklindanti klasikinė muzika. Muzikos parinkimas - labai geras ir puikiai derantis, tik kieno pavedimu palubėse buvo prikaltos masyvios S90 kolonėlės?
Be abejo, tai - ne gurmaniškas restoranas ir mes to nesitikėjome ir nelaukėme, esame ne kartą sėkmingai ir skaniai valgę mažų miestelių kavinėse, kur toje pačioje erdvėje kartu veikia ir maisto/buitinių prekių parduotuvė. O čia ir aplinka, kurioje įsikuręs restoranas, ir pats restorano pavadinimas, ir patiekalų pavadinimai, ir skelbiamas svečių, kurie lankėsi restorane sąrašas, turėtų įpareigoti susiimti ir būti bent žingsniu toliau nei provincijos miestelio pakelės užeiga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
