Maniau, kad jau išgirsiu tradicinį: „Tylėk, civilioke“, bet sužinojau, kad jis gimė 1938 kovo 1-ąją. Atraportavo, kaip priklauso. „Kas čia vyksta?“ – pagalvojau ir žvilgterėjau į eilės priekį. O ten mano tariamas personažas jau barė kasininkę, kam ši paklausė, kada gimęs, nes jis turi teisę nusipirkti alaus, mat jo nepeikia. Kasininkė atkirto, kad klausti gimimo datų liepė ministras Gintaras Steponavičius, tad jo ir reikia teirautis.
Tik tada pastebėjau užrašą, kad rugsėjo antrą-trečią dienomis visi, perkantys alkoholį ir cigaretes, turi parodyti asmens dokumentą. Jei neatsinešei į parduotuvę, pakanka pasakyti gimimo metus ir dieną. Taip visi, kam jau aštuoniolika ir kam seniai nebe – ir diktuoja, o kasininkė visus besibarančius vis siunčia pas ministrą.
Pagaliau priėjo ir mano eilė, o dokumento neturiu jokio, nors noriu nusipirkti skardinę alaus. Trumpa buvo mūsų diskusija su kasininke. Ji paprašė padiktuoti gimimo datą, o aš atsakiau, kad na, kiek čia beliko, ir šimtas stuktelės, nors iš tiesų esu perpus jaunesnė. Kasininkė prunkštelėjo, o atsitokėjusi pakišo man po nosimi lentelę su perspėjančiu užrašu. „Ar skaityti nemokate?“ – tarstelėjo. Bet alaus vis dėlto leido nusipirkti, nors ir nepaklusau reikalavimui atskleisti tikrąjį savo amžių. Žinote, moters amžiaus juk niekas neklausia – jai visada tik aštuoniolika...
Išėjusi iš “Maximos“, užsukau į kitą nedidelę parduotuvytę, ir nors alaus nebeprašiau, bet pasiteiravau, ar pardavėja nenorėtų sužinoti, kiek man metų, jei pirkčiau sidro ar šampano... Mano klausimas šią pardavėją pralinksmino, mat ji sakė nė negirdėjusi tokio dalyko, nes alkoholiniai gėrimai ir cigaretės esą neparduodami tik nepilnamečiams.
Toks smagus buvo pirmadienio rytas. Beje, iki to momento, kol aš nepradėjau galvoti apie šios akcijos absurdą... Kodėl čia dabar seni žmonės, pensininkai žeminami ir vaikomi pas ministrą, nors seniai savo mokyklinius metus pamiršo?
Ir prisiminiau mūsų mieste vykusias agurkų, ledų ir kitokias prašmatnias šventes. Garbės žodis, nė karto nemačiau, kad tokiose šventėse kas nors iš jaunimo paprašytų parodyti pažymėjimą, perkant alų. Prisitempia jo iš parduotuvių pilnus krepšius, kas netingi. O ir brangų, po penkis kitus už bokalą, iki išnaktų maukia.
Bugailškio Prūdo pasekėjai seni, neturi tiek pinigų, tai tik lašelį išgeria, nuo kurio, beje, grįžtant iš šventės į krūmelius traukia. Kaip rašė vienas rajono laikraštis, atliekant „mažą ir didelį“ reikalą dažnai pataikoma ant krūmeliuose gulinčio, jau gatavo mokinio ar dar neapsiplunksnavusio aštuoniolikmečio galvos.
Kada mes baigsime, tiesiai klausiu, išsidirbinėti? Priversti žmogų negerti, nerūkyti, nevartoti narkotikų gali tik jis pats. Pažįstu studentą, kuris nerūkė ir negėrė net per giminaitės vestuves. Jam nereikia. Jis sugeba padėkoti motinai, kad už mokslą moka, o atėjus vasarai nuolat žvalgosi, kur kokį litą užsidirbti.
Organizuokite kokias norite akcijas, draudžiančias svaigintis, bet gal, prašau, nevelkite į tai mūsų, niekuo dėtų pagyvenusių žmonių. Jei būtume norėję, būtume seniai prasigėrę ir prasirūkę nuo gyvenimo negandų. O jei neprasigėrėme, vadinasi, turėjome kitas vertybes.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
