Netrukus per paiešką susiradau, kaip susisiekti su „Vyčio“ vadovybe, ir nedelsdamas jai surašiau elektroniniu paštu laišką, o jis neliko neatsakytas - pirmiausia manęs pasiteiravo įvykio aplinkybių, o tuomet operatyviai pradėjo tarnybinį patikrinimą nenaudėlio pareigūno atžvilgiu. Ir teisingai - vyras ne tik man trukdė, įžeidžiamai auklėjo, o pamatęs, kad jo veiksmai yra filmuojami, akivaizdžiai suprato papuolęs į prastą situaciją.
Taigi papasakosiu, kaip viskas klostėsi, kai užsukau į Baltarusijos konsulatą Muitinės gatvėje. Žinia, ten dabar vyksta vartų remontas bei lankytojai įleidžiami tik pro šoninius vartus (dabar nenagrinėsim to fakto, jog Baltarusijos konsulatas iki šiol nesuvokia, kaip galima būtų patogiai organizuoti lankytojų aptarnavimą, mat organizuotas jis visiškai apgailėtinai).
Užėjau į teritoriją ir nuėjau įėjimo link. Iš pastato išlindo baltarusis (budintis, visų šaukiamas Volodia), pradėjo aiškinti man, kad aš padariau didelę nuodėmę pereidamas žole. Atkirtau, kad čia Lietuva ir rusiškai su juo nekalbėsiu, o žolė tam ir skirta, kad per ją vaikščiotų (juo labiau kad jokių ženklų ar užuominų, kad tai būtų kažkokia ypatinga žolė - tokią pat kai kurie turime prie savo namų ir ant jos žaidžia vaikai, kepami šašlykai ir pan.).
Valdingasis Aliaksandro Lukašenkos režimo atstovas, matyt, manė esantis savo tėvynėje ir nepatenkintas man pagrasino iškviesti policininką, o aš atsakiau, kad nieko nepažeidžiau ir jis gali kviesti ką tik nori. Mat aš buvau pasiruošęs paaiškinti įvykio faktines aplinkybes.
Jis pakvietė rinktinės „Vytis“ pareigūną. Šis, akivaizdžiai jau susidraugavęs su budinčiu, man pradėjo moralizuoti apie tai, kad turėčiau besąlygiškai klausyti, ką man aiškina budintis. Pareigūnui atsakiau, kad esu Lietuvos pilietis ir jis turėtų ginti mano interesus, o ne kažkokio susireikšminusio budinčio. Pareigūnas, akivaizdžiai įpratęs, kad jo nuolat visi tučtuojau klausytų, pasimetė. Jam paaiškinau, kad esu Lietuvos teritorijoje ir man apmaudu, kad jis yra gaišinamas tokiais menkaverčiais klausimais. Kiek patrypčiojęs vyras suprato, kad jo auklėjimas man įspūdžio nepadarė, ir nuėjo šalin.
Savo reikalus konsulate susitvarkiau ir lyg niekur nieko nuėjau išėjimo link. Beje, nepaisydamas jokių aiškinimų - per žolę. Man praeinant pro „Vyčio“ būdelę išlindo to paties veikėjo galva ir pradėjo aiškinti, kad aš itin principingas. Paprašiau jo prisistatyti, nes mane pradėjo erzinti pareigūno šališkumas. Jis pakeltu tonu atrėžė: „Tuoj aš tau iš būdelės išeisiu ir prisistatysiu!“
Numatydamas, kad vyras gali elgtis neprognozuojamai, tučtuojau išsitraukiau telefoną ir pradėjau filmuoti jo veiksmus. Vyras tarsi prarado kalbos dovaną ir visą ką tik buvusią drąsą. Akivaizdu, kad sutriko - ką tik buvusios drąsos lyg nebuvę. Vyko toks dialogas:
- Dabar prisistatinėkit, - paprašiau aš.
- Dabar jūsų duokit, - turėdamas galvoje dokumentus paprašė vyriškis.
- Aš tai neprivalau, absoliučiai. Tai prisistatinėkit.
- Tai jūs prisistatykit.
- Tai jūs prisistatinėkit, kas jūs toks. Dabar, jūs man pretenzijų kažkokių turėjot?
- Jokių!
- Tai jūs man papasakokit, ko jūs man dabar čia...
- O jūs ko norit?
- Aš noriu, kad jūs prisistatytumėt, tarnybinį pažymėjimą parodytumėt, kaip ir dera pagal Policijos veiklos įstatymą.
- Jūs prie manęs priėjot pirmas.
- Ne, jūs jau tenai į mane kreipėtės.
- Pasitraukit nuo kelio.
- Pasitraukiam. Noriu apie jus pranešti, kad jūs, policijos rinktinės „Vytis“ pareigūnas, netinkamai vykdot savo pareigas, mane gaišinat, mane erzinat. Ir dar apie tai ne tik informuosiu, bet ir paviešinsiu. Tai va, prašau prisistatyt.
- Patraukit telefoną.
- Man nereikia patraukt, aš esu viešoj vietoj. Ir kaip žurnalistas galiu filmuot, fotografuot, kalbėt ir taip toliau.
- Aš jums interviu neduodu.
- Tai jūs interviu neduodat, tai jūs prisistatykit, prašau. Aš jus jau nufilmavau, vis tiek ten žinos, kas jūs. Jūs prisistatykit. Ar jūs nenorit prisistatyt? Na, gerai, būsit neprisistatęs, jokių problemų. Neprisistatėt - jus nustatys. O kadangi jūs tylit, nieko nesakot, man esat nebeįdomus, tai aš kaip ir eisiu.
- Išjunkit telefoną.
- Man nebereikia išjungt, viso geriausio, iki!
O dabar atsiverčiam Policijos veiklos įstatymą ir skaitom 4 str., 21 str., 22 str.
Kadangi bendravo nemaloniai, kalbėjo neprofesionaliai, nervinosi, savo žodžių ir veiksmų pagrįsti nesugebėjo, manau, kad tokie žmonės apskritai daro gėdą Lietuvos policijai. Būtent todėl, kad „Vyčio“ pareigūnas nevykdė 4 straipsnio reikalavimų, neveikė pagal 21 straipsnio sąlygas, pasinaudojau 22 straipsnio numatomu veiksmu – pasistengiau patraukti vyrą asmeniškai tarnybinėn atsakomybėn (pagal 22 straipsnį). Policijos rinktinės atstovas manęs maloniai paklausė, kur norėčiau registruotu laišku gauti tyrimo išvadas, bei patikino, jog tarnybinis patikrinimas „anoniminio“ pareigūno atžvilgiu yra pradėtas.
Netrukus pareigūno elgesys buvo įvertintas - nuobauda surado savo herojų. Praėjo savaitė su trupučiu ir mane pasiekė „Vyčio“ vado pavaduotojo Algirdo Žemaičio laiškas, kuriame ne tik pranešama, kad tarnybinis patikrinimas atliktas ir jo metu nustatyti pareigūno pažeidimai bei jis nubaustas drausmine tvarka.
A. Žemaitis tame pačiame laiške pabrėžė: „Rinktinės vadai itin reikliai vertina savo darbuotojų darbą, todėl stengiasi atidžiai išnagrinėti bet kokią informaciją, susijusią su jų veikla. Informuodami apie galimus netinkamus policijos darbuotojų veiksmus, padedate gerinti policijos darbo kokybę.“
Šiuo atveju aš džiaugiuosi prisidėjęs prie konkretaus pareigūno tobulėjimo. Bet dar optimistiškiau mane nuteikia faktas, jog pagaliau apsiginti nuo uniformuotų chamų užtenka filmuojančio telefono.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
