Planavom nakvoti pigiai – miegoti kempinguose palapinėse, bet koją pakišo oras. Slovakijos kalnuose temperatūra vietomis siekė 3-5 laipsnius šilumos ir didžiąją laiko dalį lijo. Taigi palapines teko atšaukti. Susiradome gana smagius ir nebrangius namelius.
Iš pradžių to vėsaus oro išsigandome. Galvojome, kaip mes į tuos kalnus užsikeberiosim? Net bandėme eiti ieškoti, kur nusipirkti šiltesnių drabužių – pavyzdžiui, pirštinių. Bet paskui apsipratome, pamatėme, kad lipdami į kalną sušylame, net žandai raudonuoja, kai puškuojame, ir dėl oro taip nebestresavome.
Kai buvome prie kalno keteros, per kurią reikėjo perridenti savo tingius užpakalius, pradėjo netgi snigti! Tokie ekstremalumai mums visai patiko. Kaip aš juokiausi, šitoj kelionėj atpirkom visas susikaupusias nuodėmes ir dar užsidirbome karmos taškų tokia ištverme.
Daug pinigų mums sutaupė atsivežtas iš Lietuvos maistas ir maisto gamybai reikalinga įranga. Sustodavome kalnuose gražioj vietoj su panorama, išsivirdavome sriubos ar kokių makaronų su padažu, atsidarydavome vyno ir mėgavomės vaizdais. Kartais užsukdavome į vietinius restoranėlius atsigerti slovakiško alaus ar kokio šilto srėbaliuko.
Grįždami dar užsukome vienam vakarui į Krokuvą. Gaila, laiko turėjome per mažai išvaikščioti visas senamiesčio gatveles. Prabėgomis viską apibėgome ir dar mėginome spėti į paskutinį autobusą, vežantį mūsų kempingo link. Bet ir miesto kaip reikiant neapžiūrėjome, ir į autobusą bei metro pavėlavome.
Bet užparinome vieną taksistą, kad jis mus labai pigiai pametėtų už mūsų paskutinius sukrapštytus zlotus.
Šiaip man visos tos kelionėse nutinkančios nesėkmės – labiau nuotykiai. Žiūrint kaip į juos pažiūrėsi. Kažkam ir blogas oras gali atrodyti kaip didžiausia nesėkmė. Bet mums jis atostogų nesugadino.
Tiesa, išvažiuojant iš Lietuvos, vos kirtome Lenkijos sieną, pakliuvome į nasrus godžiam lenkų kelių policininkui. Šis taip naglai reikalavo kyšio, kad paskui visą kelionę iš jo juokėmės. Norėjo mus nubausti už tai, kad įvažiavome į miestelį neišjungę priešrūkinių žibintų. Bet juo atsikratėme visiems žinomu būdu.
Davėme jam kokius 60 gal litų ir mus paleido. Juokinga, kad jis melžė tuos pinigus ir derėjosi. Mes jam sakom – 40 Lt, o jis – „Nėėė, pan, sto lit, sto lit“. Bet kažkaip išsiderėjom mums priimtiną sumą.
Kažkaip sunervino, kad lenkai stovi ir, atrodo, specialiai lietuvius gaudo. Žino, kad nenorėsim sau gadintis nuotaikos ir pasiūlysim kyšį. Nors nusižengimas – juokingas.
Šiaip rami tokia kelionė išėjo. Jokių didesnių nuotykių ar nesėkmių. Aš džiaugiuosi įveikusi pirmą savo gyvenime kalną. Žygis truko visą dieną, bet viską atperka persiritimas per kalnų keterą. Nerealus jausmas.
O svarbiausia šios kelionės idėja gal būtų ta, kad geros atostogos – nebūtinai patogiu lėktuvu nuskridus iki kokios šiltos salelės su palme. Yra ir netoli gerų vietų, į kurias kartais verta sugrįžti net ir kažkelintą kartą.
Daugiau keliautojos dienoraščio įrašų - pinigukarta.lt