O juk kiek investuosime į jauną žmogų, tiek ir gausime - tokia ir ateitis. Šiandien matau, kad mus
varo iš Tėvynės, nes pagarbos žmogui jaunam, senam neliko.
Kad ir Kartenos pavyzdys: vieno vaiko trūkumas vienuoliktoje klasėje ir ŠMM
neleidžia formuoti 11 klasės, nors taryba leidžia. Kas tai?!
Taip laužomi jaunų žmonių likimai. Ar mažai dar žudosi vaikai (nušoka nuo
aukštų pastatų, pjausto vienas kitą ir), o kur dar žiaurios
patyčios?
Kaip apsaugoti jauną žmogų paliekame tik tėvams, o tai turėtų
rūpėti visiems mums. Politikai, valdininkai uždarinėdami mokyklas
netiki Lietuvos ateitimi, griauna šalies pamatus.
Kaip gali pakilti, atsigauti Lietuva, jei neliks kaimų, miestelių... Nebelieka
bendruomeniškumo, pagarbos vienas kitam.
Meilė Lukšienė (garsi pedagogė ir visuomenės vėika, 1913-2009), dar Sąjūdžio laikais galvodama apie Lietuvos mokyklas, šventai tikėjo, kad Tėvynė bus stipri turėdama mažas mokyklas, kokias turime dabar mažuose miesteliuose, kaimeliuose.
Esu tvirtai įsitikinusi, kad valstybės investicija į švietimą turėtų
būti tikras, o ne tik deklaruojamas politikos prioritetas. Juk stabili
švietimo sistema visuomet buvo ir bus stiprios valstybės pamatas.
R. Širvinskienė yra Mažeikių Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė