O juk kiek investuosime į jauną žmogų, tiek ir gausime - tokia ir ateitis. Šiandien matau, kad mus varo iš Tėvynės, nes pagarbos žmogui jaunam, senam neliko.
Kad ir Kartenos pavyzdys: vieno vaiko trūkumas vienuoliktoje klasėje ir ŠMM neleidžia formuoti 11 klasės, nors taryba leidžia. Kas tai?!
Taip laužomi jaunų žmonių likimai. Ar mažai dar žudosi vaikai (nušoka nuo aukštų pastatų, pjausto vienas kitą ir), o kur dar žiaurios patyčios?
Kaip apsaugoti jauną žmogų paliekame tik tėvams, o tai turėtų rūpėti visiems mums. Politikai, valdininkai uždarinėdami mokyklas netiki Lietuvos ateitimi, griauna šalies pamatus.
Kaip gali pakilti, atsigauti Lietuva, jei neliks kaimų, miestelių... Nebelieka bendruomeniškumo, pagarbos vienas kitam.
Meilė Lukšienė (garsi pedagogė ir visuomenės vėika, 1913-2009), dar Sąjūdžio laikais galvodama apie Lietuvos mokyklas, šventai tikėjo, kad Tėvynė bus stipri turėdama mažas mokyklas, kokias turime dabar mažuose miesteliuose, kaimeliuose.
Esu tvirtai įsitikinusi, kad valstybės investicija į švietimą turėtų būti tikras, o ne tik deklaruojamas politikos prioritetas. Juk stabili švietimo sistema visuomet buvo ir bus stiprios valstybės pamatas.
R. Širvinskienė yra Mažeikių Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
