Tiesa, rugpjūčio 30 d. lrytas.lt išspausdino pranešimą apie planuojamą streiką ir privertė sunerimti mano artimuosius, bet ne mane. Aš šventai tikėjau, kad tokia rimta kompanija turėtų pranešti keleiviams apie tai, kad iškilo rizika jų skrydžiui. Deja…
Išaušo lemtinga rugpjūčio 31 d. Rytinis skrydis Vilnius-Frankfurtas buvo sklandus, niekas nė žodeliu neužsiminė apie streiką. Frankfurte šiek tiek sunerimau, kai skrydžių informacijos ekrane pamačiau, kad kas antras skrydis nutrauktas. Bet mano reisas į Niujorką švietė, aš laiminga susiradau savo išvykimo vartus ir laukiau. Įlaipinimas turėjo prasidėti 9 val. 30 min. – iki to laiko buvo tylu ir niekas nieko nesakė.
Ir štai, vietoj laukto įlaipinimo, oro uosto darbuotoja pranešė, kad mūsų reisas atidėtas dėl streiko, ir jie dabar negali nieko konkretaus mums pasakyti – gal po valandos. Na ką gi, valanda ne taip ir baisu, pagalvojau. Tegul streikuoja, gal jiems bus geriau. Net mintyse pritariu streikuotojams, galvojau: „Šaunuoliai, moka už save pastovėti.“
Tačiau po valandos mano nuotaika pasikeitė. Naujas pranešimas informavo, kad mūsų skrydžio iš viso nebus, turime eiti į „Lufthansa“ paslaugų centrą ir atlikti operaciją „rebooking“ (iš naujo užsiregistruoti skrydžiui. - Red.).
Kadangi mūsų lėktuvas pats didžiausias (jame telpa 420 žmonių), visas tas pulkas žmonių bėgte pasileido per oro uostą iš vienos zonos į kitą. Frankfurto oro uostas labai didelis, todėl užtrukome apie 15 minučių, kol nubėgome. O ten pamatėme jau gal tūkstančio žmonių eilę iš kitų reisų. Atsistojau į eilę ir aš, kurgi dingsiu?
Stovėjome, laukėme, eilė judėjo vos vos, informacijos jokios. Labiausiai mane nustebino žmonės - visi stovėjo ramiai, be triukšmo, be perkreiptų veidų, niekas nebandė pralįsti be eilės (netgi su mažais vaikais). Pabandžiau įsivaizduoti tokią situaciją Lietuvoje… Brangioje Lietuvoje, parduotuvėje, kur 5 žmonių eilė, jau prasideda triukšmas ir nepasitenkinimas. Taigi turėjau dėl ko pasidžiaugti – kad aš tokioje situacijoje, bet ne Lietuvoje.
Stovėjome valandą, antrą, trečią. Žmonės pavargę, alkani, bet nepikti. Oro uosto darbuotojai atvežė porą blokų vandens, sausainiukų, numetė kaip šunims kaulą ant žemės. Kas arčiau stovėjo - suspėjo, kitiems neliko. Tada atvežė visą elektrinį krautuvą vandens, tų pačių sausainių ir dar kažkokių saldėsių. Dabar visi buvo laimingi, visiems užteko, o aš svajojau apie juodos duonos riekelę su lašiniais ir pomidoru.
Susiskambinau su artimaisiais Lietuvoje, paprašiau, kad gautų kokios nors informacijos „Lufhansa“ atstovybėje Lietuvoje. Deja, ten visi telefonai buvo išjungti, niekas nesivargino pabendrauti su klientais. Panaši situacija buvo ir Frankfurto oro uoste - labai tinka posakis, kad skęstančiojo gelbėjimas - tik pačio skęstančiojo reikalas.
Taigi kažkas iš mūsų lėktuvo keleivių išsiaiškino, kad galima gauti kažkokį bilietą iš bilietų automato, suvedus savo buvusio bilieto duomenis. Visi pakaitomis, pasaugodami savo kaimynams vietą, bėgome atsispausdinti tuos bilietus. Tačiau prie automato stovinti darbuotoja pasakė, kad tas bilietas - kaip loterijos, kadangi ant jo nėra vietos, todėl mažai šansų, kad išskrisime. Todėl reikėjo stovėti eilėje toliau.
Pasitarėme su kitais keleiviais ir laukėme toliau. Kai jau beveik priartėjome prie tikslo, priėjo kita darbuotoja ir pasakė, kad mes privalome išbandyti šansą išskristi su tais „loterijos“ bilietais, kitu atveju gali būti, kad išskrisim tik rytoj, o gal poryt.
Aš galvojau, kad kažko nesupratau (kadangi mano anglų kalba ir darbuotojos vokietės - panašaus lygio), todėl bandžiau klausti eilės kaimynų vokiečių. Jiems prieš tai buvo paaiškinta vokiškai, bet panašu, kad jie beveik nieko nesuprato. Taigi bėgome per visą oro uostą ieškoti to šanso, arba vartų, per kuriuos vyks įlaipinimas.
Suradome ir vėl laukėme. Vėl informacijos jokios - niekas nepaaiškino, ar mes išskrisime, ar ne. Tokių kaip aš buvo 150, o vietų lėktuve tik tiek, kiek liks, jei kažkas neatvyks ar atsisakys skrydžio.
16 val. 20 min. pagaliau prasidėjo laipinimas į lėktuvą. Mus visus nuvarė į šoną ir pasakė, kad po to kvies pavardėmis tuos, kurie galės skristi. Kai atėjo ta lemtingoji minutė, prasidėjo grynas pasityčiojimas – savimi patenkintas vokietis vedžiojo pele per kompiuterio ekraną ir skaitė pavardes taip, kaip jam atrodo. Savo pavardės, jei tu - ne vokietis, atpažinti praktiškai neįmanoma. Negana to, jei paskelbtas laimingasis per 5 sekundes neatsiliepia, jo pavardę ištrina.
Mano pavardė nuskambėjo viena pirmųjų, ir aš iš tos laimės net pašokau ir surikau „JA!!!!“ (pati nesupratau - ar aš čia vokiškai, ar rusiškai), bėgte nuskuodžiau į lėktuvą, pamiršusi visą dienos nuovargį. Nežinau, kaip ta loterija baigėsi, mano skaičiavimu, laimingųjų buvo apie 40 iš 150. Šalia manęs atsisėdo pagyvenusių vokiečių pora, kuriems irgi pasisekė. Su jais pakėlėm po taurę vyno už mūsų sėkmę.
Pailsėjusi nusprendžiau ant popierinio maišelio, kurį radau kėdės kišenėje, parašyti savo įspūdžius iš ilgos kelionės, kuri vietoje planuotų 12 valandų užsitęsė 26 valandas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
