Temsta, atrodo, kas minutę, tiesiog akyse. Tuoj visai sutems. Jau visas rajonas apibėgtas (svečiavomės pas senelius), į paieškas įsijungė artimieji, kieme buvę vaikai. Patikrinau aplinkines žaidimų aikšteles, kioskus. Pasirodė, kad bėgu per lėtai, tad pasiskolinau iš kiemo vaikų dviratį ir su juo pralėkiau pamiškes, kur eidavome pasivaikščioti. Nėra. Vieni vaikai matė, kad ėjo į svečius pas vaiką, gyvenantį daugiabutyje, paprašiau nubėgti į tą butą. Ne, nėra. Kiti matė, kai prie mokyklos ėjo, bet ten aš jau buvau, nėra.
Nuvažiavau prie gatvės, ja dešinėn – išvažiavimas iš miesto. Stoviu, ašaros upeliu… N-tąjį kartą pasižiūriu į mobilųjį, niekas neskambino, vadinasi, nerado. „Atsiprašau, mielasis, aš bloga mama…“
Kaip visada išleidau visus tris į lauką pažaisti, nuo gimimo viskas pažįstama, pakankamai dideli, ganyti nebereikia, o pati išėjau į parduotuvę. Grįžusi vieno pasigedau. Pirma apžiūrėjau namus, aplėkiau visus kambarius, patikrinau paloves, gal slėpynių žaidžia, nėra. Tada jau leidausi į lauką sėdama nerimą aplinkui.
Pasukau nuo gatvės atgal – vis tik dar kartą patikrinsiu namus. Tolumoje baltavo mergaitė: „Radom!!!” Sparnai išaugo. Lėkiau namo, iš paskos govada vaikų. Atidariau miegamojo duris ir žvilgterėjau už jų. Durys pilnai neatsidarė, aš prie to pripratusi nuo vaikystės, todėl pirmąkart apžiūrinėdama kambarius net nesumojau, kad už jų galima įsikurti. O gi mano pelėdžiukas pasimetęs pagalvę tiesiai ant žemės ir su visai rūbais užmigęs.
Neįprastas toks elgesys mano vaikui, bet va, ėmė kartą ir nutiko. Apkabinau ir nebepaleidau. Įsitaisiau prie televizoriaus, vaikas toliau saldžiai miegojo, o aš, kaip neįprasta, žiūrėjau kiną ir nieko kito nebeveikaiu.
Antras kartas nutiko jau Vilniuje, dideliame prekybos centre. Užėjau į tualetą, vaikus palikau šalimais, kelis kartus paprašiau, kad pastovėtų ir niekur neitų, dar mažojo paprašiau pakartoti, ką aš sakiau, ar tikrai išgirdo.
Išeinu, vieno nėra. Kur? Arčiausiai – gyvūnų parduotuvė, tiesiai į ją. Prabėgu lentynų šonais, nėra, klausiu pardavėjos, ar nematė vieno vaikštinėjančio mažo vaiko, taip ir taip apsirengusio? Nematė. Bėgu į artimiausias žaislų parduotuves, kitus du vaikus siunčiu patikrinti eskalatorius. Nėra.
Bėgame per kitus aukštus, niekur nėra. Išlekiu į automobilių stovėjimo aikštelę. Keli aukštai… Vėl senas pažįstamas – beviltiškumo jausmas. Tuštuma. Žylu turbūt akyse. Grįžtu į tą pačią šalia tualetų esančią gyvūnų parduotuvę, tos pačios pardavėjos paklausiu, kur informacijos centras. Ten užsirašo vaiko vardą, pavardę, kaip aprengtas, mano telefono numerį, informuoja visus apsaugos darbuotojus. Leidžiuosi per aukštus. Girdžiu per garsiakalbius skelbiant apie pasiklydusį vaiką. Man atrodo, kad žodžiai susilieję, sunku suprasti, ką sako.
Suskamba mobilusis – nepažįstamas numeris. Informacijos darbuotoja: „Atvedė jūsų vaiką.“ Jauna pora rado verkiantį prie to paties tualeto. Labai nustebau. Nusivedžiau vaiką atgal, paprašau parodyti, kur jis ėjo. Ir jis buvo… gyvūnų parduotuvėje! Gyvūnėlius apžiūrinėjo. Sunku paaiškinti, kaip stovi tas gyvūnų narvas, bet man, bėgant per salę pirmyn atgal, tos vietos tiesiog nesimatė. Gaila, kad ir pardavėja nepastebėjo, vaikas netrumpai išbuvo toje parduotuvėje. Viskas užtruko pusvalandį. Man tai – visą amžinybę.
Kai užsienyje atostogavome, visiems į kišenes, kuprinėles buvau prikaišiojusi lapelių su anglišku tekstu: „Aš pasimečiau, paskambinkite mano mamai, tel. …“. Neprireikė. Ačiū Dievui. Ganiau kaip savo akį ir šiaip sėkmė lydėjo.
Daugiau Išsiskyrusios mamos dienoraščio tekstų: pinigukarta.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
