Logika ir sveikas protas sako, kad taip visada būti negalėjo. Priešingu atveju, šioje šalyje (ir kitose, ne mažiau tragiškose pasaulio vietelėse) jau seniai nebūtų likę nė vieno gyventojo.
Kažkas čia ne taip. Kas gi? Nesunku suvokti, kad taip baisu visą laiką nebuvo tikrai. Tūkstančius, netgi dešimtis tūkstančių metų Afrikoje gyveno žmonės, ir gyveno taip, kad sugebėjo „okupuoti“ visą pasaulį ir išlikti savo gimtajame žemyne.
Ir štai atėjo ta diena, kai jie pasidarė pati problematiškiausia pasaulio bendrija. Skurdžiausia, ligočiausia, iškankinta bado, ligų bei troškulio. Kas gi atsitiko per kelioliką dešimtmečių?
Į kolinijinį laikotarpį per daug nesigilinkime, nors, tikrai aišku, kad tik šis laikotrpis ir yra visų dabar užplūstančių nelaimių priežastis, kai vietiniai gyventojai buvo priversti priimti jiems svetimą, nepritaikytą vietinėms sąlygoms ir gyvenimo būdui, kultūrą.
Na, pasakymas „priimti kultūrą“ yra labai švelnus, žinant, kokiais būdais ta kultūra buvo peršama. Tiek to: įvyko, tai įvyko. Praeities nepakeisi. Tačiau kodėl dabar nedaroma nieko, kad išspręstume šias baisias problemas? Nesakau „spręsti“, o būtent – „išspręsti“. Nes „sprendžiame“ jau daug metų. O tai, pasirodo, yra nemenkas verslas!
Trumpai atpasakosiu vieną asociaciją, kuri, mano manymu, labai tinkama palyginimui su tais „kenčiančiais Afrikos vaikais“. Toli keliauti nereikės, ir tai, ką pasakosiu, žinau tikrai. Filmuotos medžiagos neturiu, tačiau, jei reikėtų...
Serbija. Pakankamai išsivysčiusi Balkanų šalis, siekianti narystės Europos Sąjungoje. Deja, turi daug neišspręstų problemų. Viena iš jų – čigonų integracija į šalies gyvenimą, socializacija. Ir iš tikrųjų, ši „problema“ stebima vos ne kiekviename žingsnyje. Belgrado miesto sankryžos okupuotos mažųjų čigoniukų ir čigonų tautybės mamų su kūdikiais ant rankų. Ir visi kaulija pinigus. Ypač populiaru, degant raudonam šviesoforo signalui, prieiti prie eilėje laukiančių vairuotojų ir siūlyti nuvalyti automobilio stiklą, ar, paprasčiausiai, nekaltai paklausti, ar vairuotojas neturi „smulkių“.
Ypač graudžiai atrodo mamos, 40 laipsnių karštyje ant rankų tampančios bekepurius, neapsaugotus kūdikius. Vairuotojai, matydami tokias vaikelių kančias, kraupsta ir be ilgų dvejonių atsisveikina su nedidelėmis pinigų sumomis: tik tu nešk tą vaiką į pavėsį, nupirk vandens, pagirdyk! Panašūs vaizdeliai stebimi ir atšalus orams, tik tada gailesčiui iššaukti pasitelkiamas šaltis ir vėjas.
Pirma mintis: baisu! Kaip gyvena žmonės! Ir tai – Europoje! Tačiau nusiraminkite. Viskas, absoliučiai viskas ne taip, kaip atrodo. Taip jau lėmė likimas, kad teko bendrauti su daug serbų, tarp jų - ir su čigonų tautybės žmonėmis. Vienas čigonas, pasiturinčios šeimos tėvas, vaikus mokslinąs aukštosiose mokyklose, prie stalo, nukrauto kepto paršelio ir avienos patiekalais, paporino, kaip jo gentainiai organizuoja „prašytojų“ verslą.
Iš karto sakau: čigonai pasidaliję į atskiras bendruomenes, besirenkančias absoliučiai skirtingus gyvenimo būdus, netgi religijas.
Mano pašnekovas – natūraliausias Serbijos pilietis, dirbantis gydytoju ir iš to valgantis duoną. Na, žmona jo nedirba, tačiau ir namuose daug veiklos: didelis gyvulių ūkis, 5 vaikai... Žodžiu, yra tokia čigonų tautos atmaina – čergarai. Jie - keliautojai, gyvena taboruose, jų moterys užsiima būrimais bei kitokiomis apgaulėmis, o vyrai „suka“ narkotikų, kontrabandos bei „gatvės prašytojų“ verslą. Apie pastarąjį ir pakalbėsiu.
Verslas elementarus: kiekvienoje miesto sankryčoje „įkurdinti“ po vaikelį, kuris, nori – nenori, turi kaulyti pinigus: kitaip ir pats liks alkanas. Iš kur gauti tiek „darbuotojų“? Ogi labai paprasta – verslo organizatoriai „moką nuomą“ šeimoms, „skolinančioms“ savo vaikus. Jei, pavyzdžiui, šeimoje yra 3 vaikai, jie „darbdaviui“ „išnuomuojami“ po 150–200 eurų mėnesiui. Žiūrėk, jau keli šimtukai šeimai ir nukrito!
O rekrūtai irgi nepaliekami likimo valiai: jiems suteikiama nakvynė ir maistas. Tačiau yra ir šiokios tokios „pareigos“: per mėnesį iškaulyti „savo nuomai“, maistui su nakvyne ir, be abejo, nešti darbdaviui pelną. Ir nėra didelio skirtumo, kiek darbdaviui uždirbs vienas prašytojas – 50 ar 100 eurų, svarbu, kad tik vaikas nebūtų „nuostolingas“, o jų kiekį papildyti galima visada: šimtai šeimų nuolat laukia panašių „verslo pasiūlymų“.
Žinoma, vaikelis ir pats nori stengtis: jei taps „nuostolingu“, bus gražintas tėvams, kurie, jo tikrai nepaglostys ir pasiųs dirbti pačių purviniausių darbų. Knistis po savartynus ir panašiai. Romantiška ir švelnia vaikyste čia nekvepia tikrai...
Ką šiuo pasakojimu norėjau pasakyti? Ogi tai, kad „biednumas“ yra labai pelningas verslas. Ir tik kvailas verslininkas gerins gyvenimo sąlygas savo „gailesčio objektams“ – kitaip jų niekas nebegailės ir su pinigais atsisveikinti nebenorės. Ir, žinoma, tą „patrankų mėsą“ reikia laikyti tamsoje: jokio mokslo, knygų ir kitokių bereikalingų pramanų. Nemoki skaityti, rašyti – kur gi tu dingsi? Vis tiek pas mane, geradarį, kreipsiesi. O aš tau pasiūlysiu darbą, ir man nereikės nei diplomo, nei kalbų mokėjimo... Tik būk geras, kuo prasčiau apsirenk ir nesiprausk savaitėlę - kitą...
Mano įsitikinimu, visame pasaulyje panašus verslas vystomas nuolat. Tikra nesąmonė, kad tūkstančius metų išlikusios ir gerai gyvenusios tautos bei gentys netikėtai tapo labiausiai pažeidžiamomis ir problematiškomis. Bet kokia Vakaruose surinkta labdara – aukso kasyklos tos labdaros organizatoriams. Be abejo, kad „gailesčio objektai“ neišmirtų, kažkas „numetama“ ir jiems. Juk reikia pasauliui parodyti, kad tais vargšais rūpinamasi. Tačiau rūpinamasi per mažai, nes... trūksta pinigų.
Be abejo, „verslininkai“ tūno ir prabangiuose Europos bei JAV ofisuose ir menkose bakūžėse, džiunglių pakrašty. Tačiau juos sieja vienas tikslas – visais įmanomais būdais, netgi pasmerkiant mirčiai tūkstančių tūkstančius kūdikių, išmelžti kuo daugiau pinigų. Išmelžti iš žmonių ir organizacijų, norinčių nuraminti savo vidinį nerimą, dolerio ar euro davimu suteikti sau nors nedidelę vidinę ramybę: o gal už tą mano dolerį bus pamaitintas išbadėjęs ligotas kūdikėlis?
Taip, kur karaliauja tik gailestis, išmintis su protu gali ramiai ilsėtis.
Dar senovės išminčiai sakydavo: nori išgelbėti žmogų – neduok žuvies, o išmokyk žvejoti! Kokio didumo beisbolo lazda reikėtų kasdien daužyti įvairių labdarų organizatorių galvas, kad jie galų gale, suvoktų, jog žmogui reikia ne duonos, o mokslo, tai duonai užsiauginti? Išmokykite žmones skaityti, rašyti, skaičiuoti – išspręsite visas problemas!
Bet kokia neapgalvota materialinė labdara – problemos atidėjimas vėlesniam laikui. Duona bus suvalgyta, vanduo išgertas.
Ką daryti toliau? Nežinau. Tikriausiai ir vėl prašyti, demonstruoti savo mirštančius, išbadėjusius kūdikius? Gal gražūs ponai susimylės...
P.S. Žemai lenkiu galvą prieš žmones – savanorius, atšiauriausiuose pasaulio kampeliuose dirbančiais gydytojais bei mokytojais.