Kiek moterų sakiau: „Neikit per tarpininkus, nemokėkit tų pinigų už vadinamas vietas“, bet jei jos taip nori, jų teisė rinktis, ir tuomet nereikia verkti. Aišku, mes čia dirbame, turime gyventi šeimoje, bet yra nustatytas darbas, ką turi veikti ir kas nepriklauso, mes nedirbame, o jei dirbame - moka papildomai.
Aš esu labai patenkinta, gyvenu dideliame name, prižiūriu senuką, jam bus tuoj 90 metų, bet jis pats dar vaikšto, pavalgo ir nueina į tualetą. Jis - buvęs advokatas, labai puiki šeima, kitam name gyvena vienas sūnus - teisėjas - su šeima. Kitas sūnus - per kelis namus, o dukra - kitame mieste ir retkarčiais atvažiuoja.
Aš gaunu 1500 eurų į mėnesį, turiu laisvas valandas ir galiu su šeima susitarti, kada man kur reikia. Buvo atvažiavus dukra į svečius.
Gale mėnesio man ateina laiškas iš firmos, vadinasi „rechnungas“, ir šeima per 3 dienas man turi išmokėti atlyginimą, o firmai šeima - atskirai.
Aš pagaminu seneliui valgyti, aptvarkau namus, bet tai aš pati darau, nes anksčiau buvo valytoja, bet man pačiai smagu kažką veikti. Senelis ilgai miega, aš ryte anksti bėgioju, po to einu į parduotuves ar šiaip kur pasivaikščioti ir grįžtu apie 12 val., kai senukas keliasi, padedu apsirengti. Jis pats prausiasi, aš tik palydžiu, nes jis silpnai ant kojų stovi.
Yra gražus kiemas, terasa, kai šilta, sėdim ir valgom terasoje, yra internetas, sutartyje nurodyta, kad mes galim prakalbėti telefonu 25 eurus per mėnesį.
Trečiame namo aukšte turiu miegamąjį, svetainę ir savo dušą su tualetu.
Man 55 metai, iki pensijos dar toli, ir aš labai džiaugiuosi tą galimybę suradusi, juk penkis su viršum tūkstančio per mėnesį Lietuvoje neuždirbsi, o mes čia ir važiuojam užsidirbti.
Šeima mums visiškai apmoka kelionę, aš galiu būt, kiek noriu, pavyzdžiui pasakau, kad kitą mėnesį išvažiuoju kažkokią dieną, ir firma atsiunčia kitą žmogų mane pakeisti, tik aš turiu pasakyti, kada žadu čia grįžti.
Kas dirba per šventes, papildomai gaunama 200 eurų. Tai nežinau, ar čia blogai?
Tų moterų begalės čia dirba, ir mūsų vyriausybė turėtų mums būti dėkinga, kiek mes parvežam Lietuvai pinigėlių. O dirba visokių moterų - netgi aukštas pareigas praeityje dirbusios moterys, kuriu pensija 800 Lt. Pavyzdžiui, slauge dirba buvusi vienos didelės įmonės direktorė, kita dirbusi tardytoja daug metų, ir visos dirbam, ir esam labai patenkintos, o tos, kurioms nepasiseka, šeimą galima keisti, bent per mūsų firmą.
Aš prieš 2 metus dirbau kitoje šeimoje, ir ten atvažiuodavo rytais seselės iš Raudonojo kryžiaus jį prausti. Susipažinau su viena ruse, jau 14 metų gyvenančia Vokietijoje. Ji paklausė, gal galiu padėti surasti moterį dirbti vienoje šeimoje be sutarties, tiesiog šeima nenori per tarpininkus. Aš nuvažiavau pasižiūrėti - ten buvo aklas senukas, sąlygos labai geros, puiki šeima, gyvenanti atskirai, ir neblogas atlyginimas.
Įdėjau į internetą skelbimą, kad skubiai reikalinga slaugė, tai man per mėnesį paskambino 3 moterys. Aš geranoriškai norėjau kam nors padėti be jokio atlygio, tai tos moterys klausė, kiek kainuoja ta vieta? Sakau „nieko, tik važiuokit ir dirbkit, svarbiausia, kad galėtumėt susikalbėt“, nes kalba, bent minimaliai, reikalinga. Tai, sako, toks ten ir darbas, jei mokėt nereikia...
O šiaip tikrai yra daug firmų ir įsidarbinti galima, tik jei kas sako, kad reikia mokėti iškart, tai STOP. Gaila, kad tos moterys taip žeminasi, tiesiog reikia kovoti ar ieškoti kitur.
O tų darbų tikrai yra, ir man labai gaila tų jaunų moterų, palikusių mažus, mokyklinio amžiaus vaikučius, kurios neturi kitos išeities. Bet Lietuvoje išgyventi negalima, net nebeįmanoma.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
