Filosofijos mokslų doktorantas, buvęs Kembridžo universiteto Klasikinių mokslų fakulteto dėstytojas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, poliglotas (be gimtosios kalbos skaito ir kalba dar aštuoniomis kalbomis), o šiuo metu lotynų kalbos ir politikos mokslų dėstytojas bei Seimo narys Mantas Adomėnas. O taip pat ir šių eilučių autorius: „Ar tyla palydint vis įžūlesnį, vis platesnio masto sukčiavimą, neįvyks taip, kad Lietuvos valdžią iš tiesų rinks zekai ir bomžai? (Turbūt yra ir tokių žmonių, kurie pardavė savo balsą ir negyvendami patvoryje, tačiau nuo to jie yra tik dar didesni bomžai. Lygiai kaip yra ir savo orumą ir laisvę gerbiančių kalinių – jie tikrai nėra zekai.)“
Šiek tiek rėžia ausį, tiesa, kai 8 kalbų žinovas, prabyla į savo šalies bendrapiliečius tokiais perlais ir tokia retorika. Tačiau tai nestebina, juk arogancija ir žmonių rūšiavimas į gerus ir į šunaują yra senas TS-LKD bruožas. Toks požiūris iš dalies yra nulemtas konservatyvios politinės ideologijos, kuriai būdingas skeptiškas nusiteikimas žmogiškosios prigimties atžvilgiu. Šios konservatorių nuostatos kilmė slypi krikščionybės, kuria jie remiasi, teiginyje apie žmogaus prigimtį, esą ši iš esmės yra pažeista pirmosios nuodėmės ir todėl blogis yra neišvengiamas žmogaus veiklos šalutinis produktas.
Todėl konservatoriai, ir čia jau cituoju patį M. Adomėną: „siūlo ugdyti moralinį žmogaus charakterį pagal tam tikras vertybes ir mokytis elgtis tam tikrais būdais.“
Tačiau ugdantysis turi turėti kažką, kas darytų jį pavyzdžiu, kuriuo remdamasis jis galėtų ugdyti kitus ir padėti jiems atskirti, kas yra gera ir kas yra bloga, o ne pats būti tik kažkuo, kas vienus skirsto į blogus, o kitus į gerus. Išsakytoji M. Adomėno mintis yra ciniška ir savo požiūriu į išvardintas mūsų visuomenės socialines grupes jis visiškai nesiskiria nuo tų, kuriuos įvardija savo oponentais. Juk partijoms, kurios perka balsus, jų savininkai irgi viso labo tėra zekai ir bomžai. Tai tik „mėsa“, kuriai davus pora grašių, galima gerai pasipelnyti. Tokiems kaip M. Adomėnas šie žmonės irgi tėra buka, nieko neišmananti, ir ignoravimo arba paniekos verta visuomenės mėsa.
Žmogui, kuris save laiko doru kataliku ir konservatoriumi, norėtųsi priminti šias eilutes: (28) „Paskui išėjęs Jėzus pamatė mokesčių rinkėją, vardu Levis, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui* mane.“ (28) „Tas viską paliko ir atsikėlęs nusekė paskui jį“. (29) „Savo namuose Levis surengė jam dideles priėmimo vaišes. Su jais prie stalo sėdėjo gausus būrys mokesčių rinkėjų ir kitų“. (30) „O fariziejai ir jų Raštų žinovai murmėjo prieš jo mokinius sakydami: „Kodėl jūs valgote ir geriate su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“ (31) „Jėzus atsiliepdamas jiems tarė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“. (32) „Aš esu atėjęs kviesti atgailauti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“
O ko ateinate jūs, pone Adomėnai?
Kas atsitinka, kai valdžia liaudies atžvilgiu jaučia baimę ir neapykantą puikiai savo įstabiame romane „Baltoji gvardija“ atskleidė Michailas Bulgakovas. Taip ir norisi šio romano eilutėmis iliustruoti visą konservatorių 4 metų valdymo kadenciją: „Bolševikų nekentė. Bet ne tiesiogine neapykanta, kai nekenčiantis nori eiti mušti ir žudyti, o neapykanta bailia, šnypščiančia iš už kampo, tamsos. Nekentė naktį, užmigdami su pavojaus nuojauta, nekentė dieną restoranuose, skaitydami laikraščius... Nekentė visi – pirkliai, bankininkai, advokatai, aktoriai, namų savininkai, kokotės, valstybės tarybos nariai, inžinieriai, medikai ir rašytojai“.
Romanas baigiasi tuo, jog Kijevą užplūsta baltagvardiečių neapkęsti, tačiau žemesniųjų visuomenės sluoksnių palaikymą turėję petliūrininkai. Taigi galiausiai tie, kurie neapkentė, dvigubai didesnės nei jų pačių neapykantos, buvo nušluoti tų pačių zekų ir bomžų.
Todėl M. Adomėno užduotą klausimą norėčiau kiek performuluoti: „Ar leisime sau savo panieka ir baime tokiais išsiugdyti mūsų valstybės piliečius?“ Ar galime tikėtis išugdyti žmoguje orumą, pagarbą sau ir valstybei, jei nuolatos trypsime jį ir į dulkes mindysime jo orumą ir savigarbą?
Pabaigai norėtųsi prisiminti žymaus austrų neurologo ir psichiatro Viktoro Franklo, analogiją, kurią jis pateikė kalbėdamas apie tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę vienoje savo paskaitų. V. Franklo teigimu, jei skrendi iš taško A į tašką B ir susiduri su šoniniu, skridimo trajektoriją išbalansuojančiu vėju, tai šis tave nuneš ir tu nusileisi žemiau taško B. Tokiu atveju reikalingas manevras, kuris angliškai aeronautų žarginu vadinasi „crabbing“. Jis skirtas atstatyti skridimo trajektorijai, atsiradusiai dėl nepalankios vėjo krypties (angl. the maneuver of heading partly into the wind to compensate for drift).
Taigi jeigu beskrendantį lėktuvą pilotuosime truputį aukštesne trajektorija virš taško B, tuomet nenukrypsime nuo skridimo krypties. Tas pats taikytina ir kalbant apie žmonių santykius. Jeigu žmogų priimsime tokį, koks jis yra, mes padarysime jį blogesnį, tačiau jeigu jį „pervertinsime“, tuomet mes paskatinsime jį būti tokiu, koks jis galėtų būti. Tai yra didžiausia dovana, kurią galime duoti kitam žmogui, ir būtent dėl to mes turime būti idealistai kalbėdami apie žmogaus prigimtį. Trupiau tariant, jeigu žmogų vertinsime ir su juo elgsimės blogai, nuo to jis netaps geresnis.
O argi be tokio požiūrio galime tikėtis stiprios pilietinės visuomenės bei stiprios demokratinės valstybės? Ar valdžia ir politikai gali tikėtis iš piliečių pagarbos, kai ji pati jų negerbia? Ir nesvarbu ar ta nepagarba yra parodoma rinkimuose perkant piliečių balsus už gabalą dešros ar iš neapykantos ujant ir priešinant savus piliečius.
K. Dambrauskas yra literatūros antropologijos ir kultūros magistro studijų programos studentas Vilniaus universitete.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
