Gydytojų abejingumas, arba kaip nusipirkti diagnozę

Turbūt daugelis mūsų yra ne kartą susidūręs su neaiškia liga, kurią nustatyti, mūsų akimis, galėtų tik šeimos gydytojas arba savo srities specialistas. Pirštais nebadysim ir nehiperbolizuosime, tačiau daktarų abejingumas arba, taip sakant, atsparumas pacientų bėdoms nėra retas reiškinys, ypač viešosiose poliklinikose, kur dažnas ligonis gauna nemokamą ar bent jau kompensuojamą apžiūrą bei gydymą. Tačiau net ir privačiose baltų chalatų įstaigose susiduriama su ypatingu gobšumu bei savimeile - kuo daugiau duosi, tuo daugiau sužinosi.

Ką daryti, jei paskambinus šeimos daktarui išgirsti toli gražu ne pačių maloniausių žodelių, o po 3 sekundžių per ausis nuzvimbia monotoniškas pokalbio pabaigos signalas.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Ką daryti, jei paskambinus šeimos daktarui išgirsti toli gražu ne pačių maloniausių žodelių, o po 3 sekundžių per ausis nuzvimbia monotoniškas pokalbio pabaigos signalas.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

gintaresutkevic

Oct 31, 2012, 9:00 AM, atnaujinta Mar 15, 2018, 6:42 PM

Dažnas negaluojantysis atsakymo ieško internete, medicinos enciklopedijose, šeimos ir kaimynų ligų istorijose, močiučių „pletkuose“. Tačiau ar daugelis, pajutę pirmuosius ligų simptomus, kreipiasi daktarų pagalbos? Kiek sužinojau, dauguma pasitiki šeimos gydytojais ir į viešąsias poliklinikas užsuka retai.

O ką daryti, jei paskambinus šeimos daktarui išgirsti toli gražu ne pačių maloniausių žodelių, o po 3 sekundžių per ausis nuzvimbia monotoniškas pokalbio pabaigos signalas. Tokia istorija atrodo  juokinga, ir galbūt netikroviška, tačiau tai - asmeninė patirtis.

Gyvenime niekada nemėgau daktarų. Ligoninių ir poliklinikų patalpos kėlė baimę, lankant jas svaigdavo galva. Todėl mažai sirgau ar bent jau labai tausojau savo sveikatą, kad tik nereikėtų susidurti su savo fobija. Tačiau taip nutiko, kad paauglystėje sunegalavo svarbi apsauginę funkciją atliekančių organų dalis - tonzilės, tad šaltuoju laikotarpiu teko kas mėnesį atkentėti varginančius anginos skausmus bei antibiotikų režimus.

Kas bjauriausia - antibiotikų be recepto nenusipirksi, tad kaskart susirgus tekdavo neišvengiamai susidurti su šeimos gydytoju. Kas keisčiausia - kas kartą sulaukti šeimos gydytojo darėsi vis sunkiau. O sulaukus, vizitas būdavo toli gražu ne iš maloniųjų. Pirmiausia, ką išvysdavau daktarui įsiveržus pro duris, apatišką veido mimiką bei didžiulį skubėjimą, per kurį kone spjaudydamasis dar spėdavo surikti: „Tai kas yra?!“

Vos ištarus „gal angina“ daktarui viskas tapdavo aišku ir net neišsitraukęs savo instrumentų jis jau rašydavo receptą, žinoma daktariškais hieroglifais. Tad ką ir kiek išrašė, tapdavo aišku tik atėjus į vaistinę ir patikrinus ryšulėlį, paslaugiai paduotą vaistininkės. Mat vos išrašęs receptą gydytojas maudavo lauk - taip sakant, nei „labas“, nei „sudie“, ir po keleto mirksnių išgirsdavai, kaip cypia padangos ant asfalto.

Keista, bet kartais daktarui atsirasdavo pusė minutės, ir jis spėdavo grubiais pirštais pasiklausyti plaučių, širdies ritmo. Juokingiausia būdavo vasaros gale, kai visi besiruošiantys kibti į mokslus mokiniai eidavo darytis jau  atmintinai išmoktų, medicininiam pažymėjimui skirtų sveikatos patikros punktų. Man tai daug laiko neatimdavo - daktaras užsukdavo minutei, tėkšdavo pasirašytus ir užantspauduotus tuščius sveikatos pažymos lapelius, ir dar spėdavo sumurmėti „Susirašysit patys“. Anksčiau tai man buvo džiugu, juk likdavo daugiau laiko žaisti lauke. Dabar tai atrodo absurdiška.

Jau seniai žinoma, kad daktarų pamaloninimas yra dažnas reiškinys, juk reikia įtikti už suteiktą pagalbą, priežiūrą, įvertinti padarytą darbą, pastangas. Tačiau pačių daktarų nustatyta politika tiesiog prieštarauja Hipokrato priesaikai! Esu girdėjusi daugybę istorijų, jog nepapildžius kišenės ar skrandžio, medicinos atstovai net nesileidžia į kalbas, o liežuvį suminkština tik gavę tai, ko norėję.

Važiuojant viešuoju transportu girdėjau moterį pasakojant, jog jos vyrui dėl traumos daktarai grasinęsi nupjauti koją, tačiau išsigandę artimieji ir pats ligonis prašėsi pakartoti tyrimą ir žūtbūt pakeisti diagnozę. Moters lūpose buvo girdėti panieka ir pyktis, jai pasakojant esą daktarai nesileido į kalbas net siūlant pralobti triženkle suma, tačiau pasiūlius dar ir auksinę, kolekcionavimui skirtą monetą, didelės akys padarė savo, tad vargšas žmogus dabar džiaugiasi abiem kojom. Išgirdusi šią istoriją tiesiog pakraupau, antipatija daktarams išliko žymiai stipresnė.

Keista, tačiau gydytojų nežinojimas arba tiesiog tingėjimas tinkamai apžiūrėti pacientą ir patvirtinti arba paneigti galimas teorijas bei prielaidas gali turėti skaudžių pasekmių. Štai, tarkim, viena panelė pasakojo kartą rimtai susirgusi, tačiau tikslios diagnozės nežinojusi. Ligos eiga prasidėjo kaip ir kiekvienas peršalimas - kosulys, temperatūra, gerklės skausmas. Ligai užsitęsus, šeima nusprendė nežinią išsklaidyti šeimos gydytojos vizitu.

Šiai apsilankius, deja, aiškiau nepasidarė, nes pacientei akimirksniu buvo diagnozuotas bronchitas, ir vaistai skirti būtent šiai ligai gydyti. Neatsižvelgta net į tai, kad ligonei skaudėjo plaučius skalsiai įkvėpus. Taigi po kelių dienų gydymosi ligos požymiai nė kiek neatslūgo, tad nuvažiavus į polikliniką daktarai gerom žiniom nepamalonino. „Ko jūs delsėt? Tokių juodų plaučių dar nemačiau! Dar diena, ir galėjot sulaukti siaubingų pasekmių!“ - tokie buvo daktaro žodžiai išvydus rentgeną.

Tokių istorijų yra ir daugiau. Klasiokė sirgo angina, gydytojo sulaukė tik ketvirtą ligos dieną, kai jau buvo pastebėjusi keistai pakitusias,  raudonas, jautrias ir be galo skaudančias dantenas. Pagal pirminius internete rastus duomenis - stomatitas. Tačiau daktaro žodžiai, net nežvilgterėjus į plačiai rodomas dantenas, buvo kitokie: „Stomatitas būna tik vaikams“. Ir nebuvo ką pasakyti. Taip ir įstrigo galvoje klausimas „Tai kas man yra?“.

Būklei blogėjant, ligonė nusprendė pasirodyti specialistei, tačiau tokią buvo rasti sunku. Galiausiai atsirado docentė privačioje klinikoje, kuri neva dirbo paskutinę dieną ir tik iki vienuoliktos valandos. Po ilgų derybų geroji daktarė sutiko palaukti pacientės iki jai tinkamo laiko. Vizito metu gydytoja apstulbo pamačiusi uždegimo apimtas ligonės dantenas. „Tokių raudonų dantenų dar nesu mačiusi!“ - stebėjosi docentė ir nepamiršo įamžinti tokio ligos proceso savo fotoaparate.

Taigi internete rasta informacija, kad stomatitu serga ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, tačiau šiek tiek skiriasi šių ligų požymiai bei gydymo metodai, buvo vertingesnė už šeimos daktaro diagnozę „stomatitu serga tik vaikai“.

Ką visu tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad korupcija yra užvaldžius ne tik žmonių kišenes, bet ir jausmus. Korumpuotieji tampa egoistais, silpnėja jų dvasinės užjautos pojūtis. Gyvenimo realybė ir tiesos griauna jau nuo senų senovės pastatytą pasitikėjimą žmonėms baltais chalatais. Tad smunkant gyvenimo vertybėms ir dorovei verta laikyti galvą ant pečių.

Svarbu apsišviesti bent minimaliomis medicininėmis žiniomis, atskirti virusą nuo bakterijos, jų gydymo būdus, pasiskaityti apie dažnai užklumpančias ligas. Ir nemiegoti per biologijos pamokas.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.