Teko palikti Vilnių, nebegalėjau mokėti už butą viena. Įkalbėti anytos atvykome į Marijampolę. Draugas iš karto įsidarbino, iki šiol dirba tame pačiame darbe. O Aš šiaip ne taip įsidarbinau alubaryje.
Savininkai sužinoję, kad laukiuosi, visaip kaip stengėsi išmesti iš darbo, teko iki dekretinių atostogų nuolat imti nedarbingumo pažymėjimus, kad bent kažką mokėtų „Sodra“ gimus vaikeliui.
2009 m. mums gimė dukrytė (taip pat turiu sūnų nuo kito vyro), gaudavau ne kažin ką: pirmaisiais metais - 560 Lt, o antraisiais - truputį virš 400 Lt. Sūnus išlaikymo jokio negauna.
Taigi bankui reikia mokėti 300-400 Lt kas mėnesį, kas 3 mėnesius gali redaguoti įmokas pasirašant tam tikrą sutartį. Draugas buvo skolingas „Omnitel“ bendrovei, tad metus laiko gaudavo apie 500 litų.
Na, paaugo dukrelė, jai dabar 3,5 metų. Vienas vyras dirba, praėjusį mėnesį atlyginimo gavo vos 1000 litų, mano pajamos 52 - Lt...
Nebežinau, kas laukia mūsų šeimos, o ypač vaikų. Vyresnėlis lanko treniruotes, važiavo komanda į rungtynes, o jis liko namuose, nes nėra pinigų. Pratybų sąsiuvinių mokyklai taip pat neturi. Kaip gyventi tokiu atveju? Verkti norisi, bet nepadės.
Vyras į užsienį nė už ką nevažiuoja, nors kalbėta ne kartą, yra Anglijoje ir giminių, kurie padėtų, deja.
Paskolos skola išaugo jau virš 15 000 lt. Baisu ir pagalvoti, kas bus, jeigu mus perduos antstoliams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
