Vakarui baigiantis surinkau magiškuosius 1450 ir draugams pasigyrusi, kad namo važiuosiu kaip tikra ponia, išėjau su viltimi sutikti kone princą ant balto žirgo. Juk buvau girdėjusi, kad skirtingai nei rusišką muziką klausantys, dūmą be perstojo pešantys senieji Vilniaus taksistai, Vilniaus savivaldybei priklausančios bendrovės darbuotojai priblokš tvarka ir santūrumu.
Ne tau, Rugile, mėlynas dangus! Tau – sukriošęs mėlynas pasatas! Prieš mano akis – ne baltas blizgantis „Ford“, o senas mėlynas „Passat“.
- O kur Zuoko taksi? - vos įlipusi į automobilį įdebiu akis į vairuotoją.
- Zuokas jus ir vėl apgavo, - atsidūsta jaunas taksistas.
- Nesupratau. Bet juk rinkau aiškiai numerį 1450, kad galėčiau važiuoti naujuoju taksi.
- Tai reikėjo taip dispečerei ir sakyti...
- Kodėl turiu dar kažkam sakyti, kas ir taip akivaizdu?
- (gilus atodūsis)
- Gerai, važiuojam, ką jau dabar, tik nesuprantu, kodėl važiuoju šituo senu taksi...
- Nes „Vilniaus taksi“ trūksta naujų automobilių, todėl dispečerės užsakymus permeta ir kitiems taksistams...
- Tai ar nebūtų logiška paklausti skambinančiojo, kokiu – nauju ir brangiu ar senu ir pigiu jis nori važiuoti?
- Būtų, ir man nereikėtų atsakinėti į jūsų klausimus...
- ???!
- Tai kad to paties klausinėja ir piktinasi kas antras žmogus...
Nors aiškiai jaučiau, kad taksistui tikras vargas atsakinėti į mano klausimus, tyčia norėjau jį pakankinti. Pokalbio metu paaiškėjo, kad dauguma taksistų visai nesiveržia dirbti „Vilnius veža“ taksi. „Nes ten neuždirbsi. Jeigu nori važinėti nauju automobiliu su visa prašmatnia įranga - uždirbsi mažiau“, - aiškina jaunasis taksistas, nors Vilniaus savivaldybės įmonėje ir garantuotas aiškus atlyginimas.
Niekaip aš jų nesuprantu, tų taksistų. Kai prieš kelias dienas važiavau dar vienu senu taksi, šio vairuotojas man dievagojosi, kaip nebeįmanoma iš šios veiklos uždirbti. „Kai viską atmeti, tai vos 700 Lt lieka“, - guodėsi vargšelis.
„O tai ko neinate dirbti į „Vilniaus taksi“, kur jums garantuotas 1000 Lt?“- paklausiau ir tąkart.
„Ai, kad ten viskas griežtai – padėsi ką nors ant galinės sėdynės, kompiuterinė sistema pagalvos, kad įsėdo žmogus, ir ims suktis skaitliukas. Tai net žmonos, kur reikia, nepaveši...“ - samprotavo taksistas.
Taip besvarstant taksi pasiekė mano namus. Tąkart, prieš kelias dienas, iki namų atvažiavau už 8 litus. Dabar žvilgt į skaitliuką – beveik 10 Lt. Už tokio pat ilgio vilčių nepateisinusią kelionę senu nukriošusiu taksi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
